„Yra dvi galimybės: arba mes visatoje vieni, arba ne. Abi šios galimybės vienodai gąsdinančios“, – taip yra sakęs britų fantastikos rašytojas Arthuras C. Clarke‘as. Sužinoti, kuri gi versija yra teisinga, bando viso pasaulio mokslininkai – ir kartais pateikia jaudinančių žinių. Kiekvienais metais išgirstame apie naujas atrastas tolimas planetas, o kai kuriose iš jų „galbūt egzistuoja“ nežemiška gyvybė.
Ar visatoje dar kas nors gyvena be mūsų? Šis klausimas svaigina tiek ateistus, tiek ir religingus krikščionis. Tačiau pastariesiems gali kilti papildomų klausimų – o kaip bus su krikščioniškuoju tikėjimu, jei sužinosime, kad yra protingesnių, dvasingesnių už mus būtybių? Ar ateiviams reikės kalbėti apie Dievą ir kaip tą daryti?
„Tai rimti klausimai – ir jie nėra naujiena krikščionybėje“, – sako teologas, fantastikos gerbėjas diak. Benas ULEVIČIUS. Kartu su pašnekovu kviečiame bent trumpam palikti buitinius rūpesčius ir pasinerti į vaizduotės bei teologijos pasaulį.
Ar Jėzaus auka ir Prisikėlimas galioja tik Žemei ar ir visai visatai?
Klausimas sudėtingesnis nei gali pasirodyti. Pasak Naujojo Testamento, Jėzus Kristus – ne vien prieš du tūkstančius metų gyvenęs žmogus, bet ir visatą laikanti amžinoji Dievo mintis – Logos. Mes žinome, kad šis Logos tapo žmogumi ir „gyveno tarp mūsų“. Ką Įsikūnijimas konkrečiai reiškia ir kokį poveikį turi kitoms visatos dalims, galime spėlioti įvairiai.
Tačiau apskritai tikime, kad Jėzaus įvykis turi universalią reikšmę. Kai visatą sukūręs ir palaikantis Logos tampa žmogumi ir patiria mirtį bei prisikėlimą, visata tai „žino“. Ji yra „kūrinija“, o Jėzaus žygdarbis – ne vien dėl žmonių, bet ir dėl kūrinijos. Pasak Naujojo Testamento, pasaulio pabaigoje Dievo šlovė per Kristų pripildys ne vien žmogų, bet ir „visą kūriniją“. O šiuo metu kūrinija yra laikinoje kelionės stadijoje ir „su ilgesiu laukia“, kol bus „išvaduota iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8). Šventasis Raštas aiškiai liudija, kad išganymo planas aprėpia viską, o ne vien Žemę ir žmogų.
Tiesa, žmogui išganymo plane skirta ypatinga misija. Žmoguje kūrinija vis labiau pereina iš inertiško ir determinuoto stovio į asmeninį, kūrybingą ir laisvą. Iki žmogaus visata stumiama pirmyn gamtos jėgų į matematiškai apskaičiuojamą rezultatą. Tačiau žmoguje ji pradeda gręžiotis, klausti, tikėti, abejoti. Kryptis vis labiau priklauso ne nuo gamtos jėgų, bet laisvo sąmoningo pasirinkimo. Ir pasirinkimo diapazonas vis platėja – nuo meile pripildytos ateities iki degradacijos ir susinaikinimo. Žmoguje ateitis neinertiška, ji įgyja daugybę naujų ir netikėtų galimybių. Kol kas žinome tik vieną būtybę, kuri yra tokio laisvės diapazono nešėja – žmogų. Jei tokių sąmoningų, asmeniškų ir laisvų būtybių visatoje yra, buvo ar bus daugiau, turėtume sakyti, kad „kūrinijos viršūnė“ yra visos tos būtybės. Jos visos gali pasirinkti puoselėti kūrinijoje tarpasmeninius meilės ryšius arba vampyrišką savimeilę, „šventėti“ arba „nupulti“.
Tokiu atveju Jėzus Kristus būtų visų asmeniškų ir laisvų būtybių kriterijus, pašaukimas, ateitis. Jėzų turėtume suprasti kaip visatos evoliucijos šuolį į trans-personalinį stovį, kuriame autentiškas tapimas savimi įmanomas tik dėka meilės kitam. Turime omenyje neužsisklendimą, „išėjimą iš savęs“, kurio dėka tartum apsigyvenama kitame ir netgi visuose per meilę. Visatos raidoje tai – „Jėzaus šuolis“. Jame vis labiau imituojama Trejybė, kurioje aukščiausio laipsnio socialumas savaime reiškia ir aukščiausio laipsnio individualumą. Tai stovis, kuriame meilė viršija biologinę plotmę, įsteigia papildomą būtį, o galiausiai – amžinąjį gyvenimą. Būtent taip krikščionybės esmę atskleidžia būsimasis popiežius Benediktas XVI savajame „Krikščionybės įvade“. Neprilygstama Jėzaus meilė griauna žemiškosios būties sienas ir įsteigia nemirtingumą visiems. Jėzus yra ne vien savyje, bet ir Tėve. Būtent tai nepalieka jo mirtyje, prikelia jį iš numirusiųjų. Kita vertus, Jėzus yra ne vien Tėve, bet ir mumyse per meilę. Tai apgyvendina amžinąjį gyvenimą ir prisikėlimo galybę mumyse.
Taigi, kaip suprantu, Jėzaus įvykis turi visuotinę reikšmę?
Tikrai taip. Krikščionybė – daugiau nei individo nuodėmių atleidimas. Tai visuotinio posūkio kūrinijoje viltis. Ši viltis universali. Mes tikime, kad visata (kaip ją beįsivaizduotume) turi visuotinį uždavinį, pašaukimą. Pavyzdžiui, visatos raidoje pastebime nekantrų judėjimą link sąmonės, savimonės, laisvos valios, gebėjimo kurti ir mylėti. Šie uždaviniai plaukia iš Dievo, kuris vienintelis yra bet kokio asmeniškumo, meilės ir laisvės šaltinis. Jei tikime, kad ši visatos užduotis visuotinė, tuomet Jėzaus auka turi visuotinę reikšmę. Nes būtent ji galutinai įtraukia žmogų bei kūriniją į Dievą. Na, o jei jokio visuotinio meilės uždavinio visatoje nėra, mūsų veiksmai apskritai neturi solidžios prasmės – nei visuotinės, nei vietinės. Tuo atveju ir Jėzaus įvykis neprasmingas. Tai tik atsitiktinis fragmentas, niekuo nesusijęs su kitais fragmentais, nes ir pati tikrovė tėra atsitiktinių beprasmių fragmentų suma.
Vis dėlto, įvertinę mums žinomus faktus apie tikrovę, galime pagrįstai manyti, jog visuotinis tikslas yra. Todėl tikime, kad „Jėzaus posūkis“ svarbus ne vien mums, bet ir visatai. Tiesa, materialiu požiūriu Jėzus Nazarietis, vaikščiojantis Jeruzalės gatvėmis, buvo nedidelis. Tačiau fizika jau seniai viską matuoja ne pagal materialaus pavidalo dydį, bet informacijos kiekį bei galią (prisiminkime atomines reakcijas, dalelių greitintuvus, mikropasaulio lygmenį, kuriame materijai nykstant lieka vien informacija ir pan.). Net labai galingas poveikis ir kone milžiniškas informacijos kiekis gali būti tiek didelėje, tiek ir be galo mažoje laikmenoje. Šiandien žinome, kad talpiausia informacijos laikmena yra genas. Pavyzdžiui, visą visatos informaciją sutalpintų ne milžiniški kietieji diskai, bet vos arbatinio šaukštelio dydį siekianti genų laikmena. Tad visiškai normalu teigti, jog visos tikrovės (ir net paties Dievo) informacija tilpo viename dieva-žmogyje Jėzuje.
Beje, pats Jėzus sakė, kad jis atėjo tam, kad tą „viską“ apgyvendintų mumyse. Naujasis Testamentas visur žada, jog per Kristų mums atitenka „visi dalykai“ arba „viskas“ ir kad Dievas nori mus pripildyti savo „pilnatve“. Pvz., laiške Romiečiams 8,32 teigiama, kad Dievas, kuris nepagailėjo mums savo sūnaus, kartu su juo atiduos mums „viską“; Pirmame laiške Korintiečiams 3,21 rašoma, jog „viskas yra mūsų, o mes patys – Kristaus“; laiškas Efeziečiams tvirtina, jog mumyse apsigyvens „Dievo pilnatvė“, o Bažnyčia yra „pilnatvė Kristaus, kuris yra viršum visko ir visa visais požiūriais pripildo“. Būtų galima ilgai tęsti. Šių citatų pagrindinė mintis ta, kad ne tik Kristus aprėpia visą pilnatvę, bet pilnatvei esame pašaukti ir mes. Krikščionybė – pilnatvės religija. Jos vizija aprėpia ne vien planetas, bet ir absoliučiai visą tikrovę, kokią ją beįsivaizduotume.
Ar įmanoma, kad Jėzus kažkokiu būdu lankėsi kitose planetose?
Kristui, „kuriuo visata laikosi“ ir „iš kurio yra visa“ (kaip teigia apaštalas Paulius), visos planetos pasiekiamos ir yra jo „nuolat aplankytos“. Tačiau, jei klausiame apie įsikūnijusį ir prikeltą Jėzų Kristų, galima padaryti įdomių įžvalgų. Prikeltas Jėzus yra visumą vis labiau aprėpiantis žmogus, todėl jam turėtų nelikti jokių uždarų ar neprieinamų kūrinijos dalių. Iki Prisikėlimo jis buvo apribotas mūsų erdvėlaikio. Tačiau prisikėlęs toks jau nėra. Tad jam pasiekiamos ir visos planetos.
Tolesni svarstymai artimesni teologinės fantastikos sričiai. Štai įžymusis J. R. R. Tolkieno bičiulis C. S. Lewisas apie tai parašė ne vieną grožinės fantastikos knygą. Vaikams skirtose „Narnijos kronikose“ veiksmas daugiausia vyksta stebuklingoje Narnijos šalyje, kurios gyventojai – kalbantys gyvūnai ir senųjų mitologijų personažai. Amžinasis Dievo Sūnus įsikūnija ir Narnijoje, tačiau čia jis tampa liūtu Aslanu. Tai puikiai suprantama, nes tos šalies gyventojams žmogus atrodytų tiek pat neįprastas, kaip žemės gyventojams koks nors kentauras ar pegasas. Vertinant Narnijos požiūriu, būtent Žemė yra alternatyvi tikrovė, „kitas pasaulis“. Prisiminkime, kaip Liusė, patekusi į Narniją, fauno lentynoje pastebi knygą „Ar žmogus yra mitas?“.
Kitoje grožinėje fantastinėje trilogijoje („Kosminė trilogija“), skirtoje suaugusiems, pagrindinis knygos herojus patenka į kitas planetas ir nustemba, kad tų planetų gyventojai vienaip ar kitaip žino apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą. Krikščioniškoji teologija leidžia mums tokias kūrybingas įžvalgas, tačiau neturėtume jų sureikšminti. Tai nėra krikščioniškojo tikėjimo dogmos.
O gal yra nežemiškų civilizacijų ar kitų būtybių, kurios nenusideda? Arba, kaip „Kosminės trilogijos“ II dalyje „Perelandra“, atsilaikė prieš Gundytoją – priešingai negu Adomas ir Ieva? Ar teologiškai įmanomi tokie scenarijai?
Tokie scenarijai įmanomi ir netgi nėra naujiena. Paminėjome C. S. Lewisą. Jis pats pirmiausia buvo Viduramžių ir Renesanso literatūros bei pasaulėžiūros ekspertas. Jo kūrybinei vaizduotei stiprią įtaką darė Viduramžių ir Renesanso geocentrinė visatos samprata, apie kurią jis parašė ir puikią knygą.
Šią sampratą Lewisas perkėlė į kosminę trilogiją ir iš dalies – į „Narnijos kronikas“. Krinta į akis faktas, kad „Narnijos kronikų“ serijos knygos atrodo labai menkai tarpusavyje susijusios, neturinčios nei stilistinio nei turinio vientisumo. Ilgai nebuvo aišku, kodėl esama tokių trūkių šioje šiaip jau genialaus rašytojo serijoje. Neseniai Oksfordo universiteto profesorius Michaelas Wardas pasiūlė įžvalgą, jog kiekviena „Narnijos kronikų“ knyga įkūnija vis kitą geocentrinio pasaulio planetą. Tai paaiškina Narnijos pasaulių skirtingumą. Pvz., „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ atspindi Jupiterio simbolizmą (karališkumas, šaltis), „Princas Kaspijanas“ pilnas su Marsu susijusių vaizdinių (karyba, vyriškumas, miškai), „Sidabrinė kėdė“ įkūnija mėnulio pasaulį (mėnuo, sidabras, vanduo, pamišimas), „Aušros užkariautojo kelionėje“ vyrauja saulės simbolizmas (auksas, šviesa, rytai, drakonai, žvaigždės) ir t.t. Pasak Wardo, Lewisas rašė panašiai kaip Viduramžių kūrėjai, kurių istorijose gausu iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusių elementų, tačiau iš tiesų visur slypi gilios simbolinės sąsajos.
Panaši vizija šviečia ir iš „Kosminės trilogijos“ knygų. Čia veiksmas vyksta kitose planetose, kuriose nuopuolis dar nėra įvykęs. Sudėjus viską į viena, atrodo, kad Lewisas siūlo galimybę, jog egzistuoja kiti pasauliai, patiriantys nuopuolio grėsmę ir Kristaus išgelbėjimą savitu būdu. Be abejo, Lewisas puikiai suvokė, kad jo darbai yra grožinė literatūra, net jei joje yra gilių teologinių įžvalgų. Kitomis būtybėmis apgyvendintos planetos tėra palyginimas apie skirtingas tikrovės plotmes su jų skirtingais ypatumais ir savita istorija.
Tačiau tokia Lewiso fantastinė vizija teologiškai daug labiau pagrįsta, nei gali pasirodyti. Teologijos istorijoje būta tikėjimo, kad už skirtingas planetas yra atsakingos skirtingos angelų grupės. Buvo spėjama, kad nupuolė būtent Žemę prižiūrintys angelai arba nupuolusios dvasios buvo ištremtos į Žemės sferą. Visata galėjo būti skiriama į dvi plotmes – šiapus ir anapus mėnulio. Anapus gyveno nenupuolusios būtybės, o šiapus erdvė buvo pripildyta nupuolusių dvasių, kurios Žemę pavertė okupuota zona. Dievas tapo žmogumi, kad galėtų prasiskverbti į okupuotą priešo teritoriją ir atnešti į ją nenupuolusios kūrinijos užtaisą – „raugą“. Greičiausiai taip situaciją suprato ir apaštalas Paulius, kuris kalbėjo apie „dangaus srityse“ ir „ore“ viešpataujančias nupuolusias dvasias.
Įsivaizduokim, kad yra protingas, sąmoningas ateivis, kuris ničnieko nežino apie religijas, ir jo rasei tai neaktualu. Nuo ko pradėtumėt, jei gautumėt užduotį evangelizuoti tokius ateivius?
Pradėčiau nuo to, kad sunkiai įsivaizduoju mąstančią ir savimonę turinčią būtybę, kuriai religijos klausimas būtų visiškai nesuvokiamas. Kiek žinau, dauguma biologų iki šiol sutaria, jog negalime pagrįstai įsivaizduoti sudėtingo mąstančio biologinio organizmo, kuris radikaliai skirtųsi nuo mums pažįstamų gyvybės formų. Dauguma mokslininkų tiki, kad visatą grindžiantys gamtos dėsniai yra visur tie patys. Tai reiškia, kad sudėtinga gyvybė turi atitikti esminius sudėtingos biologinės gyvybės reikalavimus (turėti atitinkamą tūrį, svorį, molekulinę sandarą, kuri sudarytų sąlygas aukšto lygio nervų sistemai ir t.t.). Jei taip, tokia gyvybė turėtų būti asmeniška, mąstanti ir gebanti megzti sudėtingą ryšį su aplinka, pagrįstą apmąstymu ir tyrinėjimu. Sunku įsivaizduoti, jog tokiai būtybei būtų visiškai nesuvokiami ar nesvarbūs priežastingumo principai bei klausimai apie visatos uždavinius, prasmę, tikslą. O tokiuose svarstymuose religijos klausimas vienu ar kitokiu pavidalu neišvengiamas.
Taip pat sunku įsivaizduoti sudėtingas mąstančias būtybes, kurios nebūtų įgijusios laisvės susidaryti skirtingas pasaulėžiūras bei nepatirtų skirtingų visuomenės brandos etapų. Vadinasi, galėtume įsivaizduoti ateivį ateistą, reaguojantį į religiją, bet ne ateivį, kuriam religijos klausimas būtų visiškai nesuvokiamas bent kokiu nors pavidalu.
Ar ir kaip ateivius evangelizuočiau? Priklausytų nuo aplinkybių. Galbūt pasirodytų, kad ateivis turi savo Aslaną ir pradėtų evangelizuoti mane?
Britų teologas Alisteris McGrathas rašo apie tai, kad per savo istoriją krikščionybė patyrė keletą „sukrėtimų“ – kai sužinojo, jog Žemė nėra visatos centras ar kad žmogus kilo iš bendro jo ir beždžionės protėvio. Jei kada nors užmegztume kontaktą su gerokai protingesnėmis, visaip kitaip tobulesnėmis būtybėmis už žmogų – ar tai nebūtų dar vienas, kur kas gilesnis, „sukrėtimas“? Ypač tam krikščioniškam požiūriui, kad žmogus – visos kūrinijos viršūnė?
Reikia pasakyti, kad apskritai tokia situacija neatrodo labai realistiška. Kol kas mums pavyksta įsivaizduoti tik kelis įmanomus susitikimo su kitų planetų gyventojais scenarijus. Jų visų atveju sunku įsivaizduoti kokią nors adekvačią komunikaciją.
Visų pirma, mokslininkai nesutaria dėl išsivysčiusios kompleksiškos gyvybės kitose planetose galimybės. Vieni tvirtina, jog visatoje turėtų egzistuoti kone begalė kompleksiškai gyvybei tinkamų planetų, todėl bent kai kuriose iš jų turėtų egzistuoti kompleksiškos gyvybės formos. Kiti teigia, jog mąstanti gyvybė Žemėje
labiau panaši į išimtį, nei į taisyklę, todėl turėtume jaustis unikalūs. Mums tiesiog labai pasisekė, kad aklas gamtos jėgų sąveikavimas be jokio tikslo pagimdė mus ir mūsų sudėtingumui būtiną subtiliai derantį pasaulį. Tikėtis, kad tokio lygio sudėtingumo patvari tikrovė visiškai atsitiktinai susidarytų daugybėje kitų planetų būtų nerealu. Tai teoriškai įmanoma, bet sunkiai tikėtina.
Viską sunkina ir dar viena būtina sąlyga. Kad pavyktų bendrauti su kitų planetų gyventojais, mąstanti gyvybė skirtingose planetose turi būti ne tik įmanoma, bet ir atsirasti maždaug tuo pačiu metu. Turint omenyje mums pažįstamos visatos dydį ir trukmę (su kuria palyginus žmonija egzistuoja vos akimirką), toks sutapimas atrodo sunkiai įsivaizduojamas. O ko verta komunikacija tarp būtybių, kurios raidos požiūriu labai nutolusios viena nuo kitos? Pagalvokime (net jei būtų įmanoma) ką reikštų „užmegzti ryšį“ su „daug protingesnėmis“ būtybėmis? Ar pati situacija mums nebūtų beprasmiška? Ar mes, lyginant su jomis, būtume tarsi koks žemesnio sudėtingumo žinduolis, sakytume žiurkėnas? Ar atvirkščiai – mažiau sudėtingos būtų jos? Ką tuomet apskritai galėtume vieni apie kitus spręsti? Neturėtume įrankių suvokti vieni kitų intelektą, požiūrį. Greičiausiai jokia adekvati komunikacija būtų neįmanoma. Negalėtume net įvertinti, ar tai, su kuo susidūrėme yra kažkas prasmingo ar ne, nes tokių būtybių elgesio, komunikacijos ir organizavimosi modeliai prasilenktų su mūsų supratimu. Beje, kai kurie įžymūs fizikos teoretikai (Michio Kaku, Stephenas Hawkingas) įsitikinę, jog neturėtume ieškoti būdų susisiekti su kitų planetų gyventojais, nes susidūrimas su jais neišvengiamai būtų pražūtingas. Grėsmių galima numatyti įvairiausių, pradedant niekada nepatirtais virusais, baigiant visišku holokaustu ir pan.
Gerai pagalvoję, matome, kad optimistiškas scenarijus įmanomas tik dėka kokio nors didesnio plano. Akimirkai įsivaizduokime, kad mąstančiai gyvybei tinkamų pasaulių yra daug ir juose šiuo metu gyvena protingos būtybės. Tai reikštų, kad kompleksiška gyvybė tolygiai išsivystė daugybėje pasaulių maždaug tuo pačiu metu. Tai reikalautų neįsivaizduojamo nuoseklumo laipsnio visatos raidoje ir preciziško derėjimo tarp milžiniško skaičiaus faktorių. Jei tai visgi pasirodytų įmanoma, būtų sunku paneigti tam tikrą viską aprėpiantį planą. Galėtume teigti, kad mąstanti būtybė kaip evoliucijos rezultatas visiškai nėra aklas atsitiktinumas, bet kažkokio didesnio plano dalis. O tai ir yra vienas iš esminių krikščionybės teiginių. Vadinasi akivaizdžiai pasirodytų, kad šiuo fundamentaliu klausimu krikščionybė neklydo. O tai jau reikštų ne tikėjimo krizę, bet atsinaujinimą. Teologija, kuri neklydo tokiu svarbiu klausimu, pasirodytų verta pasitikėjimo.
Ar susitikimas su kitų planetų gyventojais reikštų galą tikėjimui, kad žmogus yra kūrinijos viršūnė? Nebūtinai. Svarbu suprasti, kad žmogus laikomas kūrinijos viršūne ne savaime, bet dėl tam tikrų savybių, kuriomis išsiskiria iš kitų kūrinių. Vertinant vien biologiškai, žmogus išsiskiria iš kitų kūrinių savo genomo sudėtingumu. Reikšminga, kad šis genomo sudėtingumas sutampa su mąstymo, kūrybingumo, laisvos valios ir asmeniškumo proveržiu, kurio neaptinkame mažiau sudėtingose gyvybės formose.
Josepho Ratzingerio žodžiais tariant, būtent šiose žmogaus savybėse visata įgyja naują centrą – pasirodžius žmogui, visatos centras ir šerdis jau nėra didžiausios materijos sankaupos ar dalelių sąveikos, bet tai, kas be galo sudėtinga, kompleksiška. Vadinasi, visatoje naujais centrais laikytini asmeniškumo ir laisvos valios turėtojai, gebantys bręsti į meilės atveriamą horizontą. Jei pasirodytų, kad visatoje yra kūniškų būtybių, kurių gebėjimas šioje srityje didesnis nei žmogaus, derėtų būtent tas būtybes laikyti kūrinijos viršūne. Šventasis Raštas aiškiai sako, kas sudaro žmogaus ypatingumą – jis sukurtas kaip asmenų bendrystė (žmogus ir žmona) „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“. Būtybės, kurios pranoktų žmogų asmeniškumo, laisvės ir meilės požiūriu, galėtų būti suprantamos kaip tikslesnis Kristaus principo įgyvendinimas kūrinijoje. Jos būtų labiau „žmogus“ – „Adam“ – nei mes – mažiau mylintys, mažiau asmeniški ir mažiau laisvi žmonės.
Tačiau čia juk jau kalbame apie tai, ką vadiname „šventumu“. Galime sakyti, kad, artėjant prie Dievo, pasaulių ir tarp-planetinės kilmės skirtumai nieko nereiškia, juos pranoksta nauja giminystė Kristuje. Kadaise apaštalas Paulius laiške Galatams galėjo pasakyti: „nebėra nei žydo, nei graiko“, „nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys“. Galbūt, sekdami Pauliumi, kada nors apie mąstančias būtybes sakysime: „nieko nereiškia tarpgalaktinė kilmė, bet vien tik naujas kūrinys“.
Ar pats asmeniškai tikite, kad visatoje esame ne vieni?
Neturiu šiuo klausimu lūkesčių ar kamuojančių minčių. Kol kas viskas lieka mokslinė fantastika, kuria mėgaujuosi, rasdamas jungčių su teologija. Tad man tai labiau literatūrinis ir estetinis nei realus klausimas.
O kiek visuotinei Bažnyčiai įdomūs šie klausimai? Gal krikščioniui tai išvis neturėtų per nelyg rūpėti?
Skelbdama ir aiškindama Evangeliją, Bažnyčia visada siekia iškelti pagrindinius pasaulėžiūros principus, tikėjimo ir gyvenimo Kristuje pagrindines gaires. Kartą išryškinti pagrindai leidžia sėkmingai taikyti tikėjimo perspektyvą pačioms įvairiausioms situacijoms. Kaip matėme, Bažnyčiai nebūtina kelti kitų planetų gyventojų klausimą, kad turėtų ką apie tai pasakyti. Ilgaamžė ir nuolat atsinaujinanti teologinė tradicija savaime siūlo atsakymus net ir į tokius netikėtus klausimus.
Na, o krikščioniui visada pirmiausiai turėtų rūpėti Dievo ir artimo meilė bei Kristaus Evangelija. Laiške Kolosiečiams apaštalas Paulius aiškiai moko nesileisti į pernelyg dideles spekuliacijas apie neregėtus ir nepatikrinamus dalykus. Esu pastebėjęs, kad kai kuriems žmonėms, besidomintiems ateiviais, pastarieji tampa tartum religiniu objektu. Jų galva prikimšta įvairių sąmokslo teorijų, mokslinę fantastiką jie vertina kaip objektyvių žinių šaltinį ir, pagaliau, viską pradeda vertinti per „ateivių prizmę“. Paprastai tokie dalykai nedidina meilės ir nepriartina prie Kristaus, o neretai ir vargina artimuosius, kuriuos daug sunkiau mylėti nei kažkur toli visatoje gyvenančius „ateivius“. Jei taip nutinka, derėtų atlikti gerą išpažintį ir telkti dėmesį į svarbiausius dalykus čia pat, greta mūsų ir mumyse. Tačiau visiškai normalu blaiviai kelti klausimus apie pasaulį ir įvairias galimybes. Mes esame žingeidžios būtybės, mėgstame svarstyti, diskutuoti, o kartais ir pasvajoti. Tad klausti apie ateivius yra normalu. Viliuosi, kad teologija padėjo šiuos klausimus pamatyti Kristaus šviesoje.
