Danielis T. Willinghamas yra Virdžinijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius, tiriantis, kaip būtų galima pritaikyti kognityvinės psichologijos ir neuromokslo atradimus vidurinio ugdymo procese. 2009 m. D. Willinghamas išleido amerikietiškoje spaudoje puikiai priimtą knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ (angl. Why Don’t Children Like School?). Šioje knygoje autorius aptarė daugybę su kasdieniu mokyklos gyvenimu susijusių problemų ir pabandė pasiūlyti atsakymus, pagrįstus neuromokslo ir kognityvinės psichologijos atradimais.
Neseniai aptarėme pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį knygos skyrius. Trečiajame knygos skyriuje kognityvinių mokslų specialistas D. Willinghamas kalba apie atminties mechanizmus ir pabrėžia, jog svarbu, kad vaikai mąstytų apie tą dalyką, kurį jie turi išmokti, nes be mąstymo apie jį neįmanoma nieko įsiminti. Psichologas siūlo mokytojams nuolat tikrinti savo pamokų planus ir pabandyti suprasti, apie kokį dalyką mokinys galvos, kai atliks vieną ar kitą užduotį. Trečiajame knygos skyriuje psichologas taip pat aptaria mokytojo vaidmenį ir bando atsakyti į klausimą, kokias bendras savybes turi geri mokytojai.
Pirmajame knygos skyriuje D. Willinghamas kalbėjo apie tai, kokio patarimo mokytojams jis tikrai nesiūlytų. Ši technika moderniose mokyklose naudojama dažnai, tačiau, anot mokslininko, yra visiškai neefektyvi. Nors ir skamba keistai, psichologas siūlo nesistengti „pritempti“ mokomo dalyko prie kokio nors moksleiviams įdomaus užsiėmimo ar jiems įdomaus turinio. Ką gi tai reiškia?
Anot psichologo, mokymosi turinys retai kada būna svarbiausias veiksnys, dėl kurio koks nors dalykas gali būti nenuobodus. Pavyzdžiui, galite galvoti, kad mokslininkas, besidomintis kognityvine psichologija, niekuomet nenuobodžiaus, kai tik bus kalbama apie šį dalyką. Anot D. Willinghamo, tai nėra tiesa – daugelis jo lankytų mokslinių konferencijų puikiai įrodė, jog kognityvinė psichologija, kad ir kaip ją mėgtum, gali būti labai nuobodi. Kitaip tariant, net ir labai įdomus turinys, jei jis pateiktas nuobodžiai, gali būti baisiai neįdomus. Jeigu matematiką (tradiciškai laikomą baisiai neįdomia) „įvilksite“ į kokią nors kitą formą (D. Willinghamo atveju – kognityvinę psichologiją), tai dar nereiškia, kad jis geriau išmanys matematiką.
Antras svarbus argumentas, susijęs su tuo, kodėl nereikia stengtis „pritempti“ mokomų dalykų prie vaikams išskirtinai įdomių kontekstų yra tai, jog kiekvienas dalykas, apie kurį kalbama, verčia galvoti apie jo prasmes, užima galvą. Pavyzdžiui, įsivaizduokite situaciją, kurioje mokytojas bando 15-mečiui paaiškinti matematikos uždavinius, pateikdamas pavyzdžių, susijusių su mobiliuoju telefonu. Galbūt ir puikus būdas, nes mokiniams telefonai rūpi, bet ar neatsitiks taip, kad mokinio mintys greitai nuklys nuo matematikos prie to, kad mobiliajame telefone jis gauna žinučių, kad reikia pasikeisti feisbuko profilio nuotrauką ir kad galbūt dabartinėje jo nosis atrodo per didelė? Kitaip tariant, bandant paaiškinti mokomą dalyką per kokį nors mokiniui įdomų dalyką, tas kitas dalykas gali pasidaryti gerokai įdomesnis: o tai sutrukdytų iš tiesų mokytis matematikos. Anot D. Willinghamo, neįmanoma išmokti kokio nors dalyko, jeigu apie jį negalvojama intensyviai ir kryptingai, tad, jei matematiką pakeičia mobilusis telefonas ir jo „generuojamos“ prasmės, tai matematiką suvokti ir išmokti tampa sunku. Kad ir koks įdomus mobilusis telefonas, jo skaičiuojamos kalorijos, tačiau jis gali atitraukti besimokančiojo dėmesį nuo dalyko, kurį jis turi išmokti, t. y. matematikos.
Tad, jeigu turinys nėra esminis dalykas, sudominantis mokinius, galbūt svarbus yra mokytojo dėstymo stilius? Juk dažnai girdime, jog vaikai dalyką mokosi dėl to, kad jam patinka jo mokytis: jis „paverčia dalyką įdomiu“. Toks mokytojas randa būdų, kaip bendrauti su mokiniais, kad jie įsitrauktų į mokymosi procesą.
D. Willinghamas siūlo kelis mokytojų elgesio ir mokymo stiliaus tipus. Pirmasis: „mokytojas komikas“. Dažniausiai tokie mokytojai juokauja ir nepraleidžia progos pasiūlyti kokį nors juokingą pavyzdį. Antrasis mokytojų tipas – „mokytojas guolio tėtis arba mama“: tokie mokytojai labai rūpestingi, globėjiški, bet jie tokie malonūs ir šilti, kad mokiniai vis tiek juos myli. Trečiasis tipas: „mokytoja – istorijų pasakotoja“: tokie mokytojai daugelį dalykų iliustruoja pasakojimais iš savo gyvenimo. Dažniausiai jie neskuba, nesukelia didelio streso mokiniams. Tokių mokytojų asmenybės ramios ir kuklios. Ketvirtasis tipas yra „mokytojai, rengiantys šou“. Dažniausiai tokie mokytojai sprogdintų fejerverkus, jei tik kas jiems leistų: jie labai charizmatiški, nuolat susigalvojantys naujų būdų, kaip pristatyti dėstomą dalyką, demonstruojantys savo erudiciją ir prikaustantys dėmesį.
Visus šiuos tipus mokiniai apibūdina kaip tokius, kurie kartais nuobodžią medžiagą padaro įdomią. Mokiniai, žinoma, pastebi mokytojo stilių, bet stilius nėra vienintelis faktorius, padedantis susidomėti mokomuoju dalyku. Universitete semestro pabaigoje studentai gauna įvairių dėstytojų įvertinimo formų, kuriose turi apibūdinti dėstytoją, atsakydami į keliasdešimt anketos klausimų. Anot D. Willinghamo, nors klausimų daug, tačiau dažniausiai studentai, atsakinėja (bent savo galvose) į du svarbiausius klausimus: a) ar dėstytojas atrodo kaip geras, malonus žmogus?; b) ar dėstytojas yra gerai pasirengęs dėstyti vertinamą dalyką? Ar jo paskaitos sklandžiai suorganizuotos ir idėjos aiškiai pateiktos? Žinoma, vidurinėse mokyklose besimokantys vaikai tokių apklausų nepildo, bet, teigia D. Willinghamas, emocinis ryšys tarp – ar jis geras, ar blogas – visuomet daro įtaką tam, kad mokiniai nori arba nenori mokytis vieno ar kito mokytojo dėstomo dalyko. Pavyzdžiui, puikiai savo dalyką išmanantis, tačiau griežtas ir šaltas mokytojas ketvirtos klasės mokiniams tikrai nebus pats geriausias ir neskatins jų noro išmokti. Bet lygiai taip pat ir geraširdis mokytojas, kurio pamokos prastai suorganizuotos ir jis pats nelabai gerai išmano dalyką, nebus tinkamos ir mėgstamos mokinių. Gerai dirbantys mokytojai turi šių dviejų dalykų kombinaciją: mokiniams atrodo geri ir malonūs, tačiau puikai išmano dalyką ir sklandžiai organizuoja pamokas.
Anot D. Willinghamo, mokytojų asmenybių ir stilių pristatymas šiame skyriuje turėjo parodyti, kaip dažnai susitelkiame į dėstymo formą ir kaip pats mokytojas save „pateikia“, tačiau tai tik dalis paaiškinimo, kodėl vieni mokytojai laikomi geresniais, o kiti – prastesniais. Juokeliai, istorijos ir šiltas bendravimas parodo vaikams, jog mokytojas iš tiesų nori, kad jie išmoktų, ir jie pradeda kreipti dėmesį. Tačiau kaipgi vaikus patraukti į galvojimo apie mokomų dalykų prasmę pusę? Psichologas sako, kad šiuo atveju gebėjimas logiškai ir rišliai dėstyti dalyką yra itin svarbus: dėstomos idėjos tiek jums, tiek mokiniams turi būti aiškios ir ryškios. Tik tokiu būdu vaikai supras ir prisimins.
Pagal Danielio T. Willinghamo knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ parengė Kristina Tamelytė
