Širdis žiedų taku nubėgo
Šiandien keistai geidžiau šypsotis
Ir vaikščiojau tartum sapne…
Nuo saulės užsitraukė votys,
Atsikvėpė širdis lengva...
Ir – purpt – į dangų nuplasnojo,
Ant balto pūko debesies.
Nuspyrė batelius nuo kojų –
Bus gera basomis sėdėt.
Pastvėrė viena sauja sniego,
Kita – geltonų spindulių.
Ir metė žemėn – pakol miega,
Ant sodų krito, paupių...
Jaunamartėmis virto ievos
Ir gobės obelys skarom.
Širdis žiedų taku nubėgo
Pamiršus apsiaut –
Basom...
Nemoka bust gegužis tyliai
Ties horizontu pasitinka
Akis geltonas akys mėlynos.
Nesugeba širdis nurimti,
Kada gegužis žemėn sėlina.
Na, ką ten – sėlina... Šuoliuoja!
Rytinį vėją pasikinkęs.
Patiesia kilimus po kojų –
Žieduos, jei nori, laimę rinkis...
Žieduos, jei nori, paklaidinki
Sapnų vienatvę, mintį juodą.
Pasiguldyk į rankos linkį
Laukų pražydusią paguodą...
—
Ties horizontu rūkas kyla,
Dangaus ryškėja mėlynumas.
Nemoka bust gegužis tyliai,
Prabyla paukščiais baltas krūmas…
Jūratė Norvaišienė
