Klaipėdoje gyvenanti aktorė, režisierė Virginija KOCHANSKYTĖ, automobiliu raizganti šalies miestus, miestelius ir kaimus, kuriuose pristato savo kūrybą, prisipažįsta naujai atradusi Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.
„Meno žmonės turi turtinti žiūrovų pasaulį, tad svarbi ne tik išraiškinga forma, bet ir gilus vidinis turinys. Linkiu teatrui nepavargti būti grožio šventove, kurioje žmonės pasisemtų tikėjimo šviesesniu rytojumi ir vilties, kad jų pačių galioje yra sukurti geresnį gyvenimą“, – sako aktorė.
Koks būtų jūsų, kaip žiūrovės, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro įvertinimas?
Žiūrovų įvertinimus lemia įspūdžiai, kuriuos jie patiria teatre. Kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro žiūrovai patiria gerus įspūdžius, liudija pilnos salės. Mano įspūdžiai irgi puikūs. Jei po spektaklio žvalgaisi į teatro repertuarą, domiesi būsimomis premjeromis, tai ir yra patvirtinimas, kad teatras kūrybingas, gyvybingas ir žiūrovams reikalingas. Žiūrėjau Giacomo Puccini operą „Bohema“. Puiki režisūra, dainininkai, orkestras, scenografija, kostiumai. Skubėjau pamatyti, nes išgąsdinote, kad galbūt spektaklis rodomas jau paskutinį kartą. Operos finalinėje scenoje rauda suspaudė gerklę, šalia sėdintieji verkė. Dieviška muzika, puikūs balsai, išraiškinga vaidyba, aistringas orkestras. Linkėčiau šio spektaklio dar ilgai neišbraukti iš teatro repertuaro.
Sakoma, kad muzikinis teatras turi orientuotis į operetę ir miuziklą. Ne tik. Ilgokas sąrašas susidarytų pastatymų, kuriuos su malonumu pasižiūrėjau Klaipėdos muzikiniame teatre. Mitas, kad miuziklas lengvas žanras. Kūrėjams, panorusiems tą lengvumą išgauti, reikia turėti daug fantazijos ir įdėti pastangų.
Sutinku, kad žiūrovą reikia kartais ir sukrėsti. Bet ir gerų emocijų reikia taip pat. Kadaise mamos po spektaklio, kuris kalbėjo apie gyvenimo žiaurumus, paklausiau, kaip jai patiko spektaklis. Mama, fabriko darbininkė, atsakė, kad fabrike būna ir baisiau. Ir pridūrė, kad teatre ji ieško grožio.
Didžiuojuosi kaip klaipėdietė, kad Klaipėdos muzikinis teatras kiekvieną sezoną savo žiūrovams dovanoja jaudinančią galimybę susipažinti su lietuvių kompozitorių kūriniais. Su nekantrumu laukiu naujosios premjeros – G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ (rež. G. Šeduikis).
Nacionalinių kūrinių pristatymas yra labai svarbus ir net būtinas šių dienų skaudžios realybės erdvėje. Apie tai kalba ir operos autorius G. Kuprevičius: „Šis kūrinys – lyg testamentas išnykusiai tautai. Juk operoje „Prūsai“ parodytas ir Lietuvos likimas.“ Aš asmeniškai labai viliuosi, kad tai tik galimas Lietuvos likimo variantas. Labai viliuosi, kad ši opera ne tik pagerbs išnykusių atminimą, bet ir meninėmis priemonėmis tarnaus gyvųjų perspėjimui. Kūrėjai menu gali pasiekti žmogaus širdį labai giliai. Ir ne tik sukrėsti, bet ir nuskaidrinti, pripildyti šviesos, pasitikėjimo savimi ir galios gyventi kilniau.
Gal jūs, kaip profesionali aktorė ir žmogus, pažįstantis ne vieno teatro užkulisius, įtariate, kur slypi teatro sėkmė?
Laivas plaukia ta kryptimi, kurią nurodo kapitonas. Šalia gerai žinomų teatro solistų tiek daug jaunų menininkų, pilnų kūrybos geismo – ir scenoje, ir orkestre, ir vadybinėje komandoje. Jonui Sakalauskui tapus vadovu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atvertos naujos galimybės ne tik teatro dainininkams, režisieriams, dirigentams, ne tik menininkams iš kitų Lietuvos miestų, bet ir kūrėjams iš įvairių užsienio šalių. Per pastaruosius keletą sezonų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tarsi atgijo, prisipildė geros energijos. Ir tai jaučia žiūrovai – tas kūrybinis degimas, kurį matome scenoje, mus ir vilioja ateiti į teatrą.
Aš, kaip ir daugelis muzikinio žanro gerbėjų, operos dainininkui, kompozitoriui, muzikinių, teatrinių projektų prodiuseriui Jonui Sakalauskui tapus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu tikėjausi, laukiau ir džiaugiausi, kad jį išgirsime dainuojant pagrindinius vaidmenis uostamiesčio muzikinio teatro spektakliuose. Deja, buvau nuliūdinta. Bet, sutikime, keli pastarieji sėkmingi teatro sezonai liudija, kad sprendimas, kurį priėmė J. Sakalauskas yra išmintingas ir teisingas.
Kaip pamėgti, prisijaukinti ar net atrasti teatrą: muzikinį, dramos ar šokio?
Teatro prisijaukinimas yra be galo subjektyvus. Juk sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Bet tik geras skonis užaugins tokį žiūrovą, kokiu teatras galėtų džiaugtis. Siūlyčiau neatsisakyti teatro lankymo po pirmo nepatikusio spektaklio. Gal vertėtų būti kantresniems, ypač jei nelankei muzikos mokyklos, nedainavai chore, nemuzikavai...
Reikėtų kitą kartą atidžiau rinktis: pasiskaityti spektaklio aprašymą, eiti į tą operą, kurioje dainuoja mėgstamas dainininkas, pasidomėti draugų atsiliepimais. Reikėtų paieškoti ir savo žanro: jei dramos teatre nepatiko drama, gal nudžiugintų komedija, jei muzikiniame teatre nepatiko opera, gal pamalonintų ausį ir akį miuziklai, o gal sužavėtų šokio judesys.
Vaikus būtina vesti į teatrą nuo mažumės. Su krikšto dukra mielai lankau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius vaikams. Atradau, kad tai gali būti ir puiki auklėjamoji priemonė.
Man pasisekė, nes paskatinimą – ir mamos, ir mokytojų – pamėgti menus turėjau nuo vaikystės. Mama mudu su broliu nuo mažumės nuolat vesdavosi į spektaklius, renginius, koncertus, muziejus.
Koks turėtų būti muzikinis teatras, jei galėtų savęs neriboti finansinėmis galimybėmis?
Žiūrovas ateina į teatrą įdomiai, maloniai praleisti laiko, tad būtina graži erdvė, pagarbus žmonių sutikimas, priėmimas dar prieš patenkant į žiūrovų salę. Meno žmonės turi turtinti žiūrovų pasaulį, tad svarbi ne tik išraiškinga forma, bet ir gilus vidinis turinys. Linkiu teatrui nepavargti būti grožio šventove, kurioje žmonės pasisemtų tikėjimo šviesesniu rytojumi ir vilties, kad jų pačių galioje yra sukurti geresnį gyvenimą. O tai padaryti gali tik grožio idėjai tarnaujantis vieningas teatro kolektyvas. Jei teatre nebus sutarimo, meilės vienas kitam ir beatodairiško atsidavimo tam, ką darai, žiūrovas tai greitai pajus ir nusisuks nuo teatro. Taip norisi, kad teatras dovanotų mums geras emocijas, šviesias mintis, žadintų mumyse kūrybines galias, pripildytų geros energijos.
