Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Kiekviena fotosesija ar šventė suplanuojama pagal žmonių poreikius ir jų skonį. Mano tikslas – perprasti jų sumanymą ir jį užfiksuoti nuotraukose“, – taip apie savo darbą, pomėgį kalba fotomenininkė Daiva Gečienė. Pasak jos, kartais žmonės nebenori į viską žvelgti pozityviai, tačiau visada galima svajoti.
– Papasakokite apie savo kilmę. Nuo vaikystės gyvenate Mažeikiuose?
– Esu gimusi ir užaugusi Mažeikiuose.
– Kokioje šeimoje augote? Kokios vertybės buvo skiepijamos ir kas labiausiai įstrigo Jums?
– Augau tradicinėje šeimoje. Tėvai, du broliai ir aš. Beje, esu vyriausia. Nuo vaikystės buvo skiepijamas atsakomybės jausmas, darbštumas, pagarba ir meilė mane supantiems žmonėms.
– Papasakokite apie savo vaikus.
– Auginu dvi dukras, Viktoriją ir Saulę. Viktorija baigusi universitetą gavo pasiūlymą dirbti Klaipėdos respublikinėje ligoninėje. Šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Saulutė ką tik baigė Gabijos gimnazijos 1 klasę.
– Ar lengva auginti dvi mergaites?
– Visada norėjau, kad gimtų mergaitės. Taip ir atsitiko. Labai dažnai pasidžiaugiu, kad auginu mergaites. Jos labai skirtingos, tačiau kartu mes esame nuostabi trijulė. Dažnai prašau patarimo įvairiais klausimais, o be jų pagalbos, patarimų ir kritikos fotografijoje atsilikčiau nuo šiuolaikinių tendencijų.
– Kaip susipažinote su antrąja puse?
– Su savo vyru Kęstučiu susipažinome „Trance dance“ šokių salėje. Jis pakvietė mane pašokti, taip ir susidraugavome. Po 4 mėnesių atšventėme vestuves ir jau 26 metus gyvename kartu.
– Vienas Jūsų pomėgių – fotografija. Turite ir kitų mėgstamų užsiėmimų?
– Man labai patinka nerti vąšeliu ir žvejoti, bet jau senokai to nedariau. Senatvėje, manau, turėsiu laiko atsigriebti. Dar vaikystėje iš smėlio pasistatydavau namą, o kieme suformuodavau gėlynus. Užaugusi šio pomėgio nepamiršau. Labai patinka puoselėti savo aplinką.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis nusprendėte imtis fotografijos?
– Prieš 10 metų buvo didžiulis fotografų stygius. Mano broliai Arūnas ir Romas tuomet jau fotografavo. Vieną dieną paskambino ir pasakė, kad būtinai reikia fotografo Telšiuose vestuvėse. Praktinėmis ir teorinėmis žiniomis paruošė mane ir išsiuntė į Telšius. Stresas buvo toks, kad nepamenu, kaip nuvažiavau, pilve lakstė drugeliai, rankos drebėjo. Bet, kaip ne keista, su pirmosiomis vestuvėmis susitvarkiau visai neblogai, atsirado pasitikėjimas savimi. Kaskart darėsi vis lengviau. Šiuo metu tobulėju važinėdama į kursus.
– Savo darbe susipažįstate vis su naujais žmonėmis. Kokių patirčių esate turėjusi?
– Patirtys pačios įvairiausios. Labai dažnai atvykus į vestuves tenka padėti vyrams susirišti ne po vieną vyrišką kaklaraištį. Šį pavasarį sutikau skristi į Vokietiją fotografuoti vestuvių. Tai buvo didžiulis ir profesine prasme sunkus iššūkis.
– Fotografija – menas. Jos dėka galite labiau pažinti žmones. Kokie jie?
– Žmonės labai skirtingi, bet visi nuoširdūs, paprasti, supratingi ir visada dėkingi už gražias nuotraukas. Kiekviena fotosesija ar šventė suplanuojama pagal žmonių poreikius ir jų skonį. Mano tikslas – perprasti jų sumanymą ir jį užfiksuoti nuotraukose.
– Fotografiją laikote darbu ar gyvenimo būdu?
– Fotografija man jau tapo gyvenimo būdu. Šiuo metu ji užvaldžiusi visą mano laiką.
– Ar daug laisvo laiko turite?
– Laisvo laiko turiu labai mažai. Daug laiko skiriu Rotary klubo ,,Liberta“ veiklai, stengiuosi išjudinti savo kaimo bendruomenę ir sukurti erdves laisvalaikio praleidimui. Šiuo metu su Mažeikių fotoklubo nariais pradėjome naują projektą. Daugiau informacijos atskleisti negaliu.
– Buvote, o gal ir tebesate susijusi su Krašto apsaugos savanoriais. Papasakokite plačiau apie tai.
– 1992 metais, būdama jauna mergaičiukė, įsidarbinau į Mažeikių komendantūrą. Mano pagrindinis darbas buvo šaukti jaunuolius į neseniai susikūrusią Lietuvos kariuomenę. Darbas buvo įdomus, sekėsi gerai. Kariuomenėje vyko pokyčiai, keitėsi struktūra, pajėgų pavadinimai (iš Mažeikių komendantūros po keleto struktūros pakeitimų pervadinta Krašto apsaugos savanorių pajėgomis). Po ketverių metų buvau informuota, kad turėsiu dėvėti uniformą, išmokti šaudyti ir daug visko, ką turi žinoti ir mokėti karys. Man tai buvo šokas, tačiau apsisprendžiau save išbandyti. Sunkiai, mažais žingsneliais tapau profesionalė. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose ištarnavusi 23 metus nusprendžiau išeiti į atsargą. Dar vadinamą pensiją. Ir pensininko pažymėjimą turiu.
– Ko dar gyvenime esate bandžiusi imtis, kad atrastumėte save?
– Esu dirbusi buhaltere Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje. Šis darbas man patiko.
– Esate žinomas ir gerbiamas žmogus Mažeikiuose. Kaip manote, ko reikia, kad žmonės imtų tavimi pasitikėti?
– Užsitarnauti žmonių pasitikėjimą nėra paprasta. Pirmiausiai reikia elgtis ir dirbti sąžiningai, garbingai, patikimai, būtinai gerbti žmones, bet visada išlikti savimi.
– Turite tikslą gyvenime? Siekiate jo?
– Daug tikslų jau pasiekta. Dabartinis tikslas – daryti gerus darbus Mažeikių miestui ir jo žmonėms. Savo darbais puošiu miesto įstaigų erdves, dalis nuotraukų eksponuojamos parodose, kurios keliauja per Lietuvą. Kita dalis gerų darbų įgyvendinama kartu su Rotary klubu ,,Liberta“.
– Galėtume sakyti, kad Jūsų svajonės išsipildžiusios ir esate laimingas žmogus? Ar visgi dar siekiate jų?
– Svajojau, svajoju ir svajosiu, ir labai džiaugiuosi, kad mano svajonės pildosi. Esu laimingas žmogus. Visos svajonės tikrai dar neišsipildžiusios, todėl darau viską, kad jos pildytųsi.
– Ar esate optimistiškas žmogus, o gal į viską žvelgiate realistiškai? Kaip manote, ar šiuolaikinei visuomenei trūksta optimizmo?
– Esu optimistė, bet saikingai. Į mane supantį pasaulį žvelgiu realistiškai. Dalis šiuolaikinės visuomenės panašūs į mane, yra ir daug didesnių optimistų už mane. O ta dalis, kuri sunkiau verčiasi, optimizmu netrykšta. Jis tikrai yra, bet gali būti, kad įsisukę rutinoje žmonės nebenori į viską žvelgti pozityviai.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
