Gražina VERŠINSKIENĖ
„Manau, kad reikia mokytis iš kitų klaidų. Neužtenka vien stalo pratybų. O mūsų pašonėje naftos perdirbimo gamykla, niekada nežinome, kas gali atsitikti“, – paklaustas apie nelaimę Alytuje sako Savivaldybės Aplinkos ir sveikatos apsaugos skyriausvedėjas Zigmantas Kristutis. Viena iš jo vadovaujamo skyriaus funkcijų ir yra organizuoti užterštų teritorijų apsaugos priemones, valymo darbus, likviduojant ekologinių nelaimių, incidentų, avarijų, katastrofų padarinius.
– Visi stebėjome Alytaus ekologinę nelaimę. Kaip manote, ar Mažeikiai pasirengę ekstremalioms situacijoms, juk čia irgi yra pavojingų objektų?
– Manau, tie klausimai turėtų būti geriau sprendžiami aukštesniu lygiu, gal ten namų darbai neatliekami. Nesuprantu, kokie dar gali būti viešieji pirkimai skubiam avarijos likvidavimui. O mes šalia turime naftos perdirbimo gamyklą. Prisimenu, kai degė Jonaičių miškas, buvo pranešta gaisrininkams, policijai, bet Savivaldybė informacijos negavo, o turėjo būti informuota. Gerai, kad gerai baigėsi, ten žmonės netoli miško gyvena, jei būtų buvęs nepalankus vėjas, juos būtų tekę evakuoti, o kas evakuos – nei policija, nei gaisrininkai. Turėtų būti dėl tos grandinės sprendžiama aukštesniu lygiu.
– Dirbate srityje, kuri rūpinasi ir gamtos išsaugojimo klausimais. Kaip apibūdintumėte savo darbą?
– Šiuolaikinės valstybės ir visuomenės raidos kelias – darnus vystymasis. Jis remiasi trimis pagrindiniais elementais – ekonomine, socialine gerove ir aplinkos apsauga. Skyriaus darbas ir yra vykdyti vieną iš darnaus vystymosi elementų, t. y. aplinkos apsaugą. Skyrius apima ne tik valstybės aplinkos, bet ir sveikatos apsaugos politiką rajone. Organizuojame aplinkos monitoringą savivaldybės teritorijoje. Pagal dabartinę patvirtintąprogramą jį atliksime trims aplinkos komponentams: aplinkos oro, paviršinio vandens ir dirvožemio. Administruojame aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšas, vykdome želdynų, želdinių priežiūrą, apsaugą, išduodame leidimus medžiams kirsti, genėti, persodinti tiek visuomeninės paskirties žemėje, tiek ir komercinėje, privačioje namų valdoje ar privačioje žemėje. Mūsų darbas apima ir vandentvarką, kuruojame ir žvejybą, įžuviname vandens telkinius.Dalyvaujame sudarant ar keičiant medžioklės plotų vienetus. Ekologinio įvykio metu išsiliejus pavojingiemsteršalams, organizuojame jų šalinimo darbus. Sveikatos sritis apima gydymo įstaigų koordinavimą. Turime daug veiklos sričių.
– Ar daug yra dalykų, kurių žmonės nežino apie Jūsų darbo specifiką?
– Sulaukiama kritikos dėl želdynų ir želdinių. Dažnai net ir specialistai nežino, kas yra želdynai ir kas želdiniai. Nemaža dalis Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų skiriama želdynų ir želdinių priežiūrai, apsaugai, inventorizacijai. Daug kas mano, kad tiek pinigų skirta vien gėlėms, o iš tikrųjų želdynus sudaro želdiniai (medžiai, krūmai, gėlynai), takeliai, mažoji architektūra, t. y. parkai, skverai.Kiti dar mano, kad mes esame tik minėtų sričių inspektoriai. Inspekcinį darbą atlieka Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos. Valstybės kontrolės pareigūnai (inspektoriai) turi teisę tikrinti ūkio subjektus, privačias teritorijas, įstaigas, organizacijas ir t. t.
– Jeigu būtumėte Aplinkos apsaugos ministerijos vadovas, ką pirmiausia imtumėtės keisti?
– Neįsivaizduoju savęs tokioje pozicijoje, bet manau, kad daugiau dėmesio reikia skirti regionams. Dalyvaudamas seminaruose nusivili, kai didžiausias dėmesys skiriamas didiesiems miestams ir ES lėšas skirstant, ne paslaptis, net aprašai pritaikyti didmiesčiams. Mes, regionai, liekame nuskriausti. Neturėtų būti – Vilnius ir visa kita Lietuva.
– Kaip apibūdintumėte, kokių savybių reikia turėti dirbant šį darbą?
– Reikia mokėti rasti kompromisą, sudėlioti taip, kad nekonfliktuotų many vadovas ir žmogus. Pirmiausia reikia mylėti žmogų, gamtą, tada mylėsi darbą ir, žinoma, kaip specialistas turi išmanyti savo darbą. Reikia kartais neužsispirti, o turėti lankstumo. Manau, ir laikantis įstatymų reikia vadovautis protingumo principu. Džiugina, kad geras kolektyvas, puikūs specialistai. Esu įsitikinęs, kad, kaip šauksi, taip atsišauks.
– Kokiais gyvenimo principais vadovaujatės?
– Manau, vadovaujuosi sąžiningumu. Susidūrus su įvairiomis kliūtimis, bandome laviruoti, bet sąžiningai dirbant lengviau. Kartais trukdo, kad esu per daug atviras – atvira kritika, ką mąstau, tą pasakau, kartais tai užkliūva. Tą pajutau dar sovietiniais laikais. Nuo mažens buvau auklėtas patriotu ir krikščioniu, o tais laikais tokie žmonės nebuvo pageidaujami. Aš ir moksleivis būdamas nestojau į jokias okupacinės valdžios struktūras, nebuvau nei spaliukas, nei pionierius.
– Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė Jūsų gyvenimą...
– Manau, vienas istorijos faktas visus vienaip ar kitaip palietė – tai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Džiaugiuosi tuo. Nors mūsų šeimos nepalietė trėmimai. Prisimenu, sovietiniais laikais tėvelį labai spaudė stoti į partiją – tinkamas kandidatas, nei kas išvežtas buvo, nei į užsienį kas pabėgęs. Esu gimęs paprastų valstiečių šeimoje. Visada ėjome į bažnyčią ir nepasidavėme provokacijai stoti į okupacines organizacijas. Emocijos geros apėmė, kai sužinojau apie Nepriklausomybę, sausio 13-osios naktį budėjome Mažeikiuose, prie pašto senamiestyje, paskui prie naujojo pašto. Vėliau stovėjome Viekšnių kelyje, buvome sutarę rankos pakėlimais signalizuoti, jei prasidės okupantų judėjimas Mažeikių kryptimi.Nelikau nuošaly – tris paras budėjau Vilniuje, prie Lietuvos Respublikos parlamento.Kad apsaugotume parlamentarus, nešėme smėlio maišus ir statėme apsaugos sieną, dirbome kitus darbus.
– O kokia buvo Jūsų vaikystė, jaunystė? Kokių vertybių atsinešėte iš namų?
– Abu tėveliai kilę iš Mažeikių rajono: tėvelis iš Medžialenkės kaimo, mama iš Purplių, ten ir aš visą vaikystę praleidau. Kadangi tais laikais nedalyvavau jokiose okupacinėse stovyklose, kad nereikėtų dykaduoniauti, vasaromis nuo 4-osios klasės dirbau – iš pradžių kolūkyje, dar ir prie ūkio padėti reikėjo. Tėvams persikėlus į Mažeikius – melioracijoje, Šiaulių statybos kombinate dažytoju, po pirmo kurso dirbau Kompresorių gamykloje. Teko mokytis Purplių pradinėje mokykloje, vėliau Laižuvos aštuonmetėje, paskui Mažeikių aštuonmetėje mokykloje, o baigiau Mažeikių 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar MažeikiųMerkelio Račkausko gimnazija). Mokykloje buvau draugiškas, mokiausi geriau nei vidutiniškai, stengiausi nebūti paskutinis. Dėl savo įsitikinimų teko patirti ir kai kurių mokytojų psichologinį smurtą, buvo mažinamas elgesio pažymys, gąsdino, kad niekur neįstosiu. Gal kad a. a. auklėtojas labai gerą charakteristiką parašė, įstojau – į Kauno politechnikos institutą, čia buvo visai kitokie dėstytojai. Institute dėl to, kad aš ne komjaunuolis, jau niekas nebeterorizavo. Tėvai išaugino manyje patriotiškumą, krikščioniškumą, mokė būti doru žmogumi.
– Su kuo Jūsų vaikystės svajonės buvo susijusios?
– Neįvykdžiau savo svajonės – norėjau būti miškininku, nors dabar, galima sakyti, iš dalies grįžau prie šios svajonės įgyvendinimo. Baigęs aštuonias klases ketinau stoti į Kauno Antano Kvedaro miškų ūkio technikumą. Auklėtojas atkalbėjo, sakė – baik vidurinę ir stok į Žemės ūkio akademiją. Jau ir dokumentus buvau suruošęs, bet pasidaviau įtakai draugų, kurie agitavo stoti visiems kartu į „katilus“, kaip juokais vadinome, pramonės šiluminės energetikos specialybę. Nesigailiu, mokslai man patiko. Tėvai davė laisvę pasirinkti pačiam, ir aš savo dukroms nedariau spaudimo, nenurodžiau, kur stoti.
– Kaip susiklostė Jūsų darbo karjera?
– Iš Mažeikių tik penkeriems metams buvau pabėgęs, kai studijavau. Po baigimo pats pasirinkau grįžti į Mažeikius. Turėjau didelį pasirinkimą čia – net 4 vietas: elektrinė, Kompresorių gamykla ir Elektrotechnikos gamykla. Dekanas patarė eiti į elektrinę, nes ten darbas pagal specialybę. Elektrinėje pradėjau dirbti nuo paprasto katilų mašinisto, vėliau laiptelis po laiptelio kilau: vyresnysis inžinierius, po to gamybinio-techninioskyriausviršininko pavaduotojas. Sovietiniais laikais čia karjera ir būtų pasibaigusi, nes nebuvau partinis. Po 14 metų darbo elektrinėje pradėjau dirbti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių r. agentūros vedėju. Vėliau – Mažeikių rajono savivaldybė, pavasarį bus 15 m., kaip čia dirbu vedėju. Galima sakyti, pildosi vaikystės svajonės – arčiau gamtos.
– Kokių pomėgių turėtoje vaikystėje, jaunystėje?
– Labai Lietuvos istorija domino ir dabar tebesidomiu. Dar sovietiniais laikais, studentaudamas A. Šapoką, A. Solženyciną skaičiau. Vaikas būdamas dalyvaudavau ekspedicijose, rinkdavau smetoninės Lietuvos žurnalus, maldaknyges, jas ir dabar tebeturiu. Norėjosi suvokti, kas ta NepriklausomaLietuva. Įtakos turėjo ir kaimynas, kuris buvo grįžęs iš lagerio, šiek tiek papasakodavo. Jis turėjo tautinės smetoninės vėliavos juostelę, tai atkirpo ir man gabaliuką. Taip ta pasaulėžiūra ir formavosi.
Knygas mėgau skaityti ir dabar skaitau, ypač mėgstu A. Anušausko, R. Petrausko, Igor Buničir kitų istorines knygas. Vaikystėje labai mėgau pasakas, jas ir dabar mėgstu.
– Kokių turite pomėgių dabar?
– Pakeliauti mėgstu. Po studijų daugiau pradėjau keliauti. Elektrinėje buvo turistų klubas. Daug keliavome dviračiais, baidarėmis ir pėsčiomis, po Kara-Kumo dykumą keliavome. Gal per tas keliones ir ilgai viengungiavau. Nebūdavo nė vieno šeštadienio, sekmadienio laisvo – išvykos, sąskrydžiai. Žiemą su slidėmis. Dabar su amžiumi nuo dviračių perėjome prie mašinų ir autobusų. Bent kartą per metus stengiuosi toliau išvažiuoti, šiemet Sakartvele buvau, nepamirštu ir savo krašto. Kiek bus jėgų, tiek keliausiu. Dažnai su draugu Česlovu kelionėms pasirenkame tematiką. Neseniai pervažiavome visus tiltus per Ventos upę Latvijoje. Važiavome Vydūno keliais, kur jis dirbo, gyveno. Nemėgstu tokių poilsinių kelionių, kur viskas įskaičiuota. Kiekviena kelionė kažkuo įspūdinga, bet, nors ir labai žavi kitų šalių kalnai, po kelių dienų pasiilgsti savo Žemaitijoslygumos.
Kvietė medžiotojai į savo būrį, bet man geriau šaudyti fotoaparatu, nors ne kartą su jais esu buvęs gamta pasigrožėti. Tikras medžiotojas turėtų būti ir tikras gamtininkas.
– Ar aplenkia Jus asmeninio gyvenimo skauduliai?
– Neaplenkia. Su sveikata rimtesnių problemų yra. Tik sveikatai pašlijus, išmoksti kitaip gyventi, labiau imi vertinti gyvenimą. Sveikata – pats brangiausias dalykas, kurio, kol jaunas, visiškai nevertini. Reikėtų susirūpinti nuo jaunystės.
– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
– Norėtųsi, kad žmonės skaitytų, jei ne knygas, tai bent spaudą. Daugiau šypsokitės, būkite optimistai, džiaukitės gyvenimu ir tuo, kad esate gyvi ir sveiki.
