Sare roma
Procentai




RETRO

Po mintį kiekvienai dienai: kunigas Benas Lyris – apie meilę, gailestingumą ir drąsą gyventi šiandien

benaslyris„Meilės yra tiek, kiek pats sugebi jos sukurti“, – taip 365-ąją metų dieną apibūdina poetas, kunigas Benas Audrius Martusevičius arba Benas Lyris. Būtent šiuo pseudonimu kunigą geriausiai žino jo gerbėjai socialiniuose tinkluose, kur pozityvias, gydančias jo mintis ir įkvėpimus skaito daugiau nei šimtas tūkstančių siekėjų.

Naujausioje, aštuntojoje, savo knygoje „365 įkvėpimai mylėti“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, Benas Lyris dar kartą primena, kad mūsų gyvenimas yra nepaprastas stebuklas. Knygos pristatymas įvyko Vilniuje, pilnutėlėje Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus salėje. Įkvepiančius knygos autoriaus tekstus lydėjo pianisto Viktoro Urbio atliekama muzika ir operos solistės Oksanos Auškalnytės-Mockuvienės dainos.

„Ar pastebėjote, kad Viktoras šiandien grojo be natų? – pradėdamas knygos pristatymą, susirinkusiųjų klausė kunigas Benas Lyris ir sakė, kad klausydamas muzikos jis galvojo apie tai, kaip dažnai žmogui reikia natų, schemos, tvarkaraščio, kad jis galėtų drąsiai gyventi, ir kaip bijome keliauti pasitikėdami Dievu per tamsą, kurios nežinome ir nesuprantame.

„Kiekvienas šios knygos sakinys tegu įkvėps tave išlukštenti iš savo gyvenimo ką nors gražaus, net ir pilkoje buityje pamatyti gyvenimo gėles, nesustoti prie smulkmenų, kurios įkalina baimėje, sustingdo, neleidžia eiti į priekį, verčia nerimauti. Linkiu kiekvienai dienai skirtoje mintyje rasti ramybę“, – knygos anotacijoje rašo kunigas Benas Lyris.

Jis nevadina savęs superherojumi, prisipažįsta, kaip ir daugelis, ieškantis gyvenimo, vilties ir kiekvieną dieną klausiantis Dievo, ką šis jam yra numatęs ir kur veda. „Noriu ir budžiu, kad būčiau kunigas, kuris nežino visko, kaip reikia, bet labai nori sužinoti, kuris nori atrasti patį geriausią būdą būti toks, kokio reikia žmonėms“, – knygos pristatyme kalbėjo kunigas Benas Lyris. Jį kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Siūlome ištraukas iš pokalbio.

Iš kur jūsų kasdienybės eilutės imasi? Iš kur jos ateina? Kaip pagauti tas, kurias verta užrašyti?

Gali užpilti žmogų minčių lavina, o iš tiesų nepasakyti nieko, kas jį padrąsintų eiti toliau. Yra sakoma, kad Šventajame Rašte 365 kartus parašytas žodis „nebijok“. Galiu kalbėti daug, tačiau man norėjosi ištarti vieną sakinį, vieną mintį tam, kuriam trūksta drąsos keliauti.

Ši knyga yra visų mano knygų sintezė. Mintys iš kitų mano knygų virto vienos dienos mintimis, kalbančiomis apie meilę gyvenimui.

Gyvename sužeistoje visuomenėje ir, jei norime būti laimingi, privalome susitaikyti su realybe, priimti tai, ko negalime pakeisti. Priešindamiesi neišspręsime nieko ir tikrai neturėsime gyvenimo dabar.

Paskyriau šią knygą nerimo visuomenėje gyvenantiems žmonėms. Labai tikiu, kad vienas, neįpareigojantis sakinys kartais gali padrąsinti eiti pirmyn.

Kaip tik norėjau klausti apie drąsą. Gyvename gąsdinančiu laiku, kai drąsos reikia labai daug. Ką jums reiškia drąsa?

Baimė – mūsų sukurta iliuzija. Kartais ji tokia didelė, kad pradedame projektuoti, atimame iš savęs realybę. Drąsa yra sugebėjimas išgyventi dabartį. Svarbiausias Dievo įsakymas: mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, mylėk save patį, savo artimą žmogų, ką reiškia, tai nėra filosofavimas, tai reiškia sugebėjimą apkabinti kiekvieną man duotą dieną, kad ir kokia ji būtų. Kryžius yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis, tikrovė, kuri neišvengiama. Dievas neatėjo mūsų apsaugoti nuo gyvenimo, dauguma žmonių galvoja, kad tikinčio žmogaus gyvenimas yra egzistencinis vakuumas, kuriame viskas tobula. Betgi ne. Jei sugebėsime į kiekvieną, net ir skaudžiausią mums dieną pažvelgti kūrybiškai, iš sunkių laikų išeisime dar labiau žmonės.

Drąsus žmogus šiandien yra tas, kuris gyvena taip, kaip jam liepia širdis. O širdis nėra lėkšta emocija, bet pats didžiausias, svarbiausias sprendimų priėmimo, susitikimo su Dievu ir žmonėmis vieta. Drąsa gyventi pagal širdį, priimti sprendimus, galvojant apie Dievo veidą ir žmonių, kuriuos myliu, veidus. Evangelijoje Jėzus sako: „Atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą.“ Tai gyvenimas yra visi pavidalai, drąsa – sugebėti tuos pavidalus priimti, suvokiant, kad jie mane augina.

Atrodytų, jums paprasta, rodos, žinote visus atsakymus, keliaujate per gyvenimą pasitikėdamas Dievu, tačiau daugybė žmonių klaidžioja tamsybėse neturėdami vilties. Ką jiems pasakytumėte?

Tikėjimas yra didžiulė Dievo dovana. Negali ryte atsikėlęs pasakyti: nuo pirmadienio būsiu tikintis, o šiandien dar ne. Tikėjimas atveria kelius lygiai taip pat, kaip juos atveria santykis tarp žmonių. Kai pats sirgau onkologine liga, gulėjau ligoninėje, didžiausia viltis ir palaikymas man buvo artimi žmonės. Rodos, jie visada žinojo, ko man labiausiai reikia. Kai tiki, Dievas stebuklingai tave veda, apstato žmonėmis, kurie padeda. Susitikimas su asmeniu, su žmogumi mus gelbėja. Santykis. Vienatvė sunki, kai esi vienas. Liga įveikia, kai niekas tau nepadeda.

Šioje visuomenėje mes visi norime būti reikalingi, bet ką padarome, kad mums reikėtų kitų? Tik santykis tarp žmonių gali sukurti vilties visuomenę. Labiausiai Dievas mums save parodo per žmogiškąją meilę.

Vis girdime kitų religijų atstovus, kalbančius apie dėkingumo praktikas. Katalikų tikėjimas tarsi irgi moko dėkoti, tačiau dėkojimo taip stipriai nesureikšmina. Kodėl svarbu dėkoti, kunige Benai?

Mes esame įpratę prašyti – sveikatos, ramybės mirusiesiems. Tačiau turėtume suprasti, kad realybė mums nepriklauso, nėra savaime suprantama. Esu dėkingas, nes tu pasirinkai su manimi čia būti. Esu dėkingas, nes gavau Gyvenimo dovaną. Dėkingumas – pamiršta praktika, kaip ir gailestingumas. Man atrodo, kad dėkingumas padeda šiandienos visuomenei atmerkti akis ir pamatyti, kad niekas nieko neprivalo, kad visi geri darbai, kuriuos darome, yra mūsų pasirinkimas.

Didžiulė dovana, kai žmogus aukoja savo laiką, savo gyvenimą, kai jis sugeba pamatyti kitą žmogų. Turime už tai dėkoti.

Dabar gyvename advento laiką. Rodos, gailestingumo, atjautos ir dalijimosi šiomis dienomis – daugiau nei įprastai. Ar šitaip mėginame išpirkti savo kaltes ir nusimesti nepadarytų gerųjų darbų naštas?

Vilnius yra gailestingumo miestas. Kartais man atrodo, kad žmonės, o ir kai kurie griežtieji kunigai pramigo sesers Faustinos atneštą žinią. Gailestingumas yra drąsių žmonių savybė, nors, kaip ir daug kas gyvenime, ji gali tapti nuvalkiota – privalu, reikia, bus ramiau. Bet iš tiesų gailestingumas – tokia stipri dorybė! Gailėti kito yra ne tas pats, kas prisiimti kito išgyvenimus, jo patirtis ir empatiškai į jas atsiliepti. Kad iš tiesų pagailėtum kito, turi nusiimti savo karūną, nusilenkti ir nusižeminti, suprasti kito pasirinkimą, jo elgesio motyvą, neteisti ir nežeminti. Gailestingumo sekmadienio mišiose sakoma: „Dievas labiausiai savo visagalybę parodo atleisdamas.“ Visagalybė nėra kontrolė, jėga, bažnyčioje visagalybė yra gebėjimas pasitikėti žmogumi, leisti jam gyventi savo gyvenimą, priimti jo lytiškumą, jo šeimos pasirinkimus, jo darbą, nelipti į žmogaus lovą ir sąžinę, bet juo pasitikėti.

Kai mes suklystame, Dievui skauda, jis tikrai nesidžiaugia. Mes daug kalbame apie nuodėmę, bet mažai apie Dievo asmenį, apie susitikimą su Dievu. Kalbame apie pragarą, apie grasinimus ir gyvenimo pabaigą, tačiau gyvenimas po mirties yra apie gyvenimą dabar. Apie tai, kiek šiandien aš įdėjau meilės, širdies, gailestingumo.

Amžiams bėgant nuodėmės suvokimas, neabejotinai, kinta. Kas yra nuodėmė šiandien?

Nuodėmė mus skiria ne tik nuo Dievo, bet ir nuo artimo, nuo savęs paties. Nuodėmės esmė nesikeičia, galbūt – tik jos interpretacijos, vertinimai. Kai kuriose šalyse Susitaikinimo sakramento išvis nelikę, nebėra išpažinčių, žmonės dalyvauja mišiose, viešai gailisi dėl savo nuodėmių ir kunigai jas atleidžia. Man atrodo, kad gyventi Atgailos sakramento dvasia reikia labai didelės drąsos. Drąsos pamatyti save Dievo šviesoje. Mes Dievo savo nuodėmėmis nenustebinsime, jis mus atpirko ant kryžiaus. Nustebinti galime tik savo atvirumu, nuolankumu ir prisipažinimu: „Dieve, man tavęs reikia!“

Nuodėmės, klaidos neužkerta Dievui kelio į mūsų gyvenimą, mes patys jam užkertame kelią, patys pastatome sienas.

Prieš šventes prie klausyklos – žmonių antplūdis, grįžta žmonės iš kitų šalių, ateina į bažnyčią. Būna, po aštuonias valandas praleidžiu klausydamas išpažinčių. Ir džiaugiuosi, vadinasi, reikia, vadinasi, padeda, vadinasi, nori pradėti gyvenimą iš naujo.

Dirbtinio intelekto amžiuje bažnyčia nebegali kalbėti XVI amžiaus tezėmis, ji nenurašo žmogaus, ji kviečia, o ne braukia brūkšnį, drąsina eiti. Nes Dievas yra gyvas.

Mikos Savičiūtės nuotr.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode