Milda Noreikaitė (23 m.) – muzikuojanti ir dainuojanti žurnalistė, gyvena ir dirba Vilniuje, Lietuvos sveikuolių sąjungos savanorė sako, kad rimtesni pokyčiai jos gyvenime prasidėjo visiškai atsisakius svaigalų.
Gėrimo kultūra šalyje neleidžia suprasti, kad vartodamas alkoholį elgiesi beprasmiškai
Mokykloje man sekėsi gerai, buvau aktyvi, maištinga paauglė, mėgdavau pasilinksminti. Tik vargu ar tai buvo linksmybės. Jas tada suvokiau kitaip nei dabar. Neišvengiau svaigalų, nors alkoholio mano organizmas fiziškai nepriėmė, net labai mažas kiekis mane paveikdavo stipriai. Devintoje klasėje su draugais visai nedaug išgėrėme, mano elgesys iš karto sukėlė įtarimų visiems ten buvusiems mokytojams. O mano draugų niekas net neįtarė. Vakaras baigėsi direktorės kabinete, tėvai buvo iškviesti manęs paimti. Visiems atrodė, kad aš labai daug prisigėriau.
Kažkodėl visada burbėdavau, kokia nesąmonė, beprasmybė yra gerti, bet nesumąsčiau to apskritai atsisakyti, blaškiausi tarp to, ką manau ir ką darau. Galbūt dėl aplinkos ir, deja, bent kol kas sėkmingai klestinčios gėrimo kultūros mūsų šalyje. Džiaugiuosi, kad galiausiai atsisakiau alkoholio ir pradėjau linksmintis iš tiesų, matyti pasaulį ir vakarėlius tokius, kokie jie yra iš tiesų.
Ketvirti metai linksminuosi be alkoholio, rūkalų ar kitokių svaigalų. Tiesa, įpročius pakeisti nėra lengva. Ypač jei neįsivaizduoji, kad gali būti kitaip, nes tavo aplinka atitinkama, o nevartojančius svaigalų ir šiek tiek kitaip gyvenančius žmones interpretuoji kaip nuobodžius, dievobaimingus keistuolius. Man seniau rūkymas atrodė labai meniška, tam tikrą įvaizdį suteikianti veikla. Žavėjausi apsvaigusiais muzikantais, menininkais, man jie atrodė kieti. Dabar mane įkvepia visai kitokie žmonės: sportiški, sveiki, linksmi, geros širdies.
Pokyčiai, atėję su blaiviu ir sveiku gyvenimo būdu
Pradėjau aktyviau sportuoti, bėgioti ir alkoholis visiškai nesiderino su tuo, kokia noriu būti. Nusprendus atsisakyti vienų blogų dalykų, pamažu šviesėjo protas ir gyvenime pasikeitė daug kas. Nevalgau kažkada gyvomis buvusių būtybių.
Dabar retai skauda galvą, kas seniau būdavo dažna problema. Supratau, kad dažnai nuo manęs priklauso, kaip jausiuosi, labiau pamėgau save ir kitus žmonės, pradėjau geriau sutarti su aplinkiniais. Suvokiau, kad ne šeima, draugės, ne vaikinas yra atsakingi už mano laimę ir psichiką, tik aš. O aš mėgau kaltinti kitus, kad jie mane skaudina ir todėl aš – nelaiminga auka. Dabar žinau, jei nebūsiu džiaugsminga viena pati, nebūsiu laiminga ir su vaikinu, šeimoje. Ir jei lauksiu, kad kažkas man kažką duos, tai niekada neatneš tikros laimės. Tapau moteriškesnė, pradėjau naudotis man duota išmintimi, nes seniau labai emocingai ginčydavausi ir kovodavau su visais dėl nereikšmingų dalykų. Seniau mane kankindavo amžinas beprasmybės jausmas: kam gyventi, jei mirsime, kam mokytis matematiką, jei būsiu žurnalistė, kam pasikloti lovą, jei vakare eisiu miegoti vėl ir panašiai. Dabar aš jaučiuosi dėkinga už tai, kad gyvenu ir noriu padaryti viską, kad pajusčiau geriausius įmanomus dalykus žemėje.
Viskas yra žmogaus rankose
Žmonės dažnai manęs klausia, kodėl visai negeriu, ypač švenčių metu. Tie, kurie gyvena blaiviai, tokių klausimų neužduoda, nes blaivus ir sveikas gyvenimo būdas yra natūralus. Su tokiais žmonėmis ir smagiausia. Širdis džiaugiasi, kai nereikia kalbėti apie svaigalus ar kaip gerai yra nevartoti. Nebandau niekam nieko įrodinėti, tačiau labai džiaugiuosi, kai kas nors visgi užsimano išbandyti kai kuriuos sveikos gyvenimo principus. Tuomet su tuo žmogumi galiu kalbėti neužsičiaupdama.
Gera savijauta yra pirmas, esminis dalykas, už kurį mes turime būti dėkingi Dievui ar gyvenimui. O vėliau jau esame patys už ją atsakingi. Aš tikiu, kad viskas yra žmogaus rankose. Mokausi tai suvokti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Pastebėjau, jog man nebūna nuotaikos, nesiseka tada, kai aš tą dieną atsikeliu per vėlai, nepasportuoju, valgau bet ką, koncentruojuosi į apkalbas, konkurenciją, kitus negatyvius dalykus. Bet jei aš prisimenu, kad pati kuriu savo sveikatą, pasigaminu sveikus pusryčius, pasimankštinu, pasižiūriu į save veidrodyje ir pasidžiaugiu gerosiomis savo savybėmis, nesutelkdama dėmesio į trūkumus, dar paklausau kokią nors paskaitą, tikslų siekiu su šypsena ir draugiškumu, diena būna sėkmingesnė. Jaučiuosi laiminga tada, kai esu sveika, tad nebelieka kito kelio, tik nuolat mokytis gyventi taip, kad būtų kuo geresnė fizinė ir dvasinė savijauta.
Sigita KRIAUČIŪNIENĖ
www.sveikuoliai.lt
Nuotraukoje – Milda Noreikaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
