2016 metai paskelbti Bibliotekų metais su šūkiu „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“. Šiais metais buvo siekiama sutelkti dėmesį į bibliotekas ir pabrėžti jų svarbą šalies gyvenime bei vystymesi. Bibliotekų metus globoja LR Prezidentė D.Grybauskaitė.

Šį mėnesį Mažeikių muziejuje jauna dailininkė Simona Merijauskaitė, užaugusi Užlieknės kaime, pristatė tapybos darbų parodą „Kertinis akmuo“. Išskirtinai traktuojanti akmens motyvą ir šiuo metu tyrinėjanti jo erdvines bei spalvines galimybes, dailininkė prisistatė savo gimtajam miestui.

 Mažeikių rajone veikia ne viena nevyriausybynė organizacija, tarp kurių yra ir maltiečiai, jų grupė gyvuoja tik Viekšniuose. Šiai grupei vadovauja ilgametė Viekšnių gimnazijos pedagogė, Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorė, projekto ,,Viekšnių maltiečių vaikų dienos centras“ vadovė, kuri šiandien puslapio skaitytojams pasakoja apie savo ir moksleivių kelią į savanorystę, pagalbą vargstantiems, vykdomą veiklą ir ateities planus.

Mūsų puslapio svečias – Ilona Jonušienė, menininkė, vienintelė Lietuvoje kurianti paveikslus iš molio gabaliukų (keraminius gobelenus). Jau yra surengusi septynias personalines parodas. Dalyvavo parodose Lenkijoje ir Vokietijoje, taip pat grupinėse parodose. Šių metų rugsėjo–spalio mėn. Mažeikių muziejuje vyko edukacinės erdvės „Žiogės keramika“ paveikslų ant šilko ir keramikos darbų paroda. Paveikslus ant šilko pristatė I. Jonušienė. Šiandien ji pasakoja apie save.

      Sekmadienio popietę Buknaičių kultūros namuose skraidė poezijos paukštė. Čia buvo pristatoma antroji jaunos kūrėjos, buknaitiškės Aurelijos Budžytės eilėraščių knyga „Jūra keliauja į Grįžulo Ratus. P. S. Radau Tave.“ Skambėjo eilės, muzika, dainos, sveikinimai ir linkėjimai.

Italijos katalikų televizija TV 2000 lapkričio 7 dieną papasakojo, dokumentuodama liudininkų pasakojimais ir nuotraukomis, paradoksalią indų kilmės Emanuelio Leclercqo, šiandien studijuojančio seminarijoje istoriniame Avinjono mieste, Prancūzijoje, istoriją.

Žagarėje klebonu dirbantis Marius Dyglys jau kuris garsėja, ne tik kaip pasišventęs dvasininkas. Klebonas M. Dyglys jau antrus metus tautiečius lydi piligriminėse kelionėse į Vatikaną, Izraelį ir kt. šalis, niekad nepamiršdamas ir vietinių ekskursantų.

Muzikantų duetas „Golden Parazyth“ (Giedrius Širka ir Aurimas Vilkišius) įsitikinę, kad Kaunas galėtų būti tikra kultūros meka. Miestui tereikia išnaudoti turimą potencialą. Pokalbis su „Kaunas 2022“ ambasadoriais – apie dialogo tarp politikų ir kultūros veikėjų paieškas, šiuolaikinių Lietuvos muzikantų iššūkius ir neblėstančius miesto simbolius.

Ta­len­tin­gas, per­spek­ty­vus jau­nas moks­li­nin­kas – taip apie iš Plun­gės ki­lu­sį To­mą Pet­rei­kį at­si­lie­pia plun­giš­kiai bib­lio­fi­lai. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Kny­go­ty­ros ir do­ku­men­to­ty­ros ins­ti­tu­to lek­to­rius, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras ga­li di­džiuo­tis pla­čia aka­de­mi­ne veik­la: pa­skai­tos uni­ver­si­te­to stu­den­tams, moks­li­nių straips­nių kny­go­ty­ros ir is­to­ri­jos te­mo­mis ren­gi­mas bei pub­li­ka­vi­mas, da­ly­va­vi­mas, pra­ne­ši­mų skai­ty­mas įvai­riuo­se moks­lo ren­gi­niuo­se ir pan. Už moks­lo pa­sie­ki­mus 2010 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­te jau­na­jam moks­li­nin­kui su­teik­tas ma­gist­ro MAGNA CUM LAUDE di­plo­mas, o ma­gist­ro bai­gia­mą­jį dar­bą „Že­mai­ti­jos kny­gos kul­tū­ra“ (va­do­vas prof. Do­mas Kau­nas) Lie­tu­vos jau­nų­jų moks­li­nin­kų są­jun­ga 2011 m. pri­pa­ži­no ge­riau­siu 2010 m. hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų sri­ties dar­bu Lie­tu­vo­je. To­mas – pri­sie­kęs bib­lio­fi­las, yra Vil­niaus Mar­ty­no Maž­vy­do ir Plun­gės Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bų na­rys. Ir jo moks­li­nių ty­ri­nė­ji­mų ob­jek­tas – kny­ga, ne bet ko­kia, o Že­mai­ti­jos kny­ga. Apie kny­gą ir šis po­kal­bis.

Pievų gatvė Mažeikiuose nemažai žinoma ir gerokai išsiskiria iš kitų miesto vietų čia gyvenančių žmonių bendruomeniškumu bei tradicijomis, kurias visi stengiasi kaip įmanydami puoselėti.

Milda Noreikaitė (23 m.) – muzikuojanti ir dainuojanti žurnalistė, gyvena ir dirba Vilniuje, Lietuvos sveikuolių sąjungos savanorė sako, kad rimtesni pokyčiai jos gyvenime prasidėjo visiškai atsisakius svaigalų.

Vytautas Valiušis gimė 1950-06-16 Panevėžyje, dabar gyvena Leliūnuose, Utenos rajone. Amato paslapčių išmoko iš šviesaus atminimo savo tėvelio – muzikanto ir puodžiaus Aleksandro Valiušio.

Ketvirta valanda ryto. Sėdžiu fotelyje, įsisukusi į žieminį chalatą ir antklodę, po žvaigždėtu rugpjūčio dangumi. Vėsoka. Baigiasi atostogos. Kasryt mačiau tekančią saulę (gal du kartus pramigau) ir ją besileidžiančią, mačiau bežvaigždį ir žvaigždėtą dangų, stebėjau su „savo“ šeimomis krintančias žvaigždes ir jas skaičiavau kartu su visais. Ir pagaliau naujas potyris – stebiu žvaigždžių kritimą viena tamsoje, tam specialiai atsikėlusi. Kažkas šlumščia – lyg irkluoja, lyg brenda upeliu, „kosti“ – keisti garsai aplinkui. Man visai nebaugu – aš – savo namuose, savame kieme, ir visi tie garsai – mano!

Pasak profesionalų, sportas salėje sudaro vos 20 proc. rezultato, o likę 80 proc. yra mityba. Tačiau mityba turi būti ne tik subalansuota, svarbu ir tai, kokius ir kokios kokybės produktus renkamės. Štai Andrius Pauliukevičius, Lietuvos kultūrizmo čempionas, turintis daugiau kaip 12 metų asmeninio trenerio patirties, tikina, kad vienas esminių produktų kasdieniame sportuojančiojo meniu turėtų būti vištiena.

Kompozitorius Kęstutis Antanėlis (g. 1951) – išskirtinė Lietuvos kultūros asmenybė. Dar būdamas paauglys subūrė pirmąjį ansamblį, kuriame grojo ne tik originalias savo pačių dainas, bet ir jaunimo ypač mėgstamus „The Beatles“ bei „The Rolling Stones“, 1971 m. su kompanija antri pasaulyje pastatė roko operą „Jesus Christ Superstar“, o kūrinys „Meilė ir mirtis Veronoje“ iki šiol sulaukia naujų pastatymų, – ir patį kompozitorių dar sovietmečiu išgarsino ne tik Lietuvoje, Vokietijoje, bet ir JAV.

Tądien tyli ir rami buvo 2013-ųjų sausio 12-oji Merkinėje. Taip spengia tyla dažniausiai tarsi po neseniai žiemą dūkusios pūgos ar smarkaus vasaros lietaus. Tarsi paskutinę žiemos dieną buvome neprašytuose svečiuose pas poetą, žurnalistą Stasį Stacevičių, kuris pūguotą ir šaltą 2012-ųjų gruodžio aštuonioliktosios vakarą, grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje, savo namų – vienkiemio – nepasiekė. Tądien į paskutinę kelionę, Merkinės kapines, išlydėjome tikriausiai vieną ryškiausių šių dienų Varėnos dzūkų poetų. Ir ne tik dzūkų. Dar ir iki šiol negalime patikėti, kad jo nebebus poezijos vakaruose, paprasčiausiai – nebesusitiksime, tik skaitysime, ką Stasiukas parašęs (taip jį meiliai vadinome mes, seni jo bičiuliai, kolegos...).

„Liūdna ir gėda, kad lietuviai taip greitai ir taip lengvai užmiršta savąją istoriją“, - sako jau daugel metų po nuošaliausias lietuvių tremties vietas važinėjantis ir ten atgulusių bendrataučių kapus atkakliai prižiūrintis bendrijos „Lemtis“ narys Gintautas Alekna. Pasak jo, Sibiro platybėse svyrantys ir pūvantys kryžiai, jokio ženklo nepaliekančia taiga virstantys kapeliai - iškalbingas simbolis, itin tiksliai nusakantis ir pačios mūsų lietuvybės būklę.

Būdama 77-erių mirė pirmoji į Everestą įkopusi moteris – Junko Tabei (Džunko Tabei) iš Japonijos, šeštadienį pranešė žiniasklaida.

 Kruopščiomis rankomis darbščiosios siuvinėjimo amato puoselėtojos sukuria nepaprasto grožio kūrinius, o teigdami, kad siuvinėjimo meno yra ragavusi dažna moteris ir net ne vienas vyras, nieko nenustebinsime. Vieniems tai laisvalaikio praleidimo būdas, kitiems – neatsiejama gyvenimo būdo dalis. Šiandien savo puslapyje „Krašto lobynas“ pristatome žavią ir jaunatvišką moterį, dviejų vaikų mamą Editą Vitkę, jos pomėgius bei kūrybą.

Žinoma menininkė Jolita Vaitkutė, savo kūriniuose prasmingai apjungianti turinį ir formą, naujausiame darbe panaudojo, kaip įprasta, ne dažus, o maisto produktus. Dviejų metrų ilgio ir pusės metro pločio jubiliejinėje juostoje, suformuotoje iš mėsos gaminių, žalumynų lapelių ir prieskonių, atkartojami lietuviškos tautinės juostos raštai, spalvos ir simbolika. Nestandartinis kūrinys sukurtasspecialiai solidžias40 metų tradicijas puoselėjančios „Utenos mėsos“ reklamai. Pati kūrinio autorė J. Vaitkutė pripažįsta, kad be iššūkio sukurti kažką naujo, prisidėti prie projekto sutiko todėl, kad pati jaučiasi Lietuvos patriote ir jai svarbu tautinis bei kultūrinis šalies paveldas.

 Šiandien kalbėsime apie žmogų, kurio pavardė tarsi iš anksto apibūdina jos turėtoją. Viekšniuose gyvenantį Antaną Sidabrą pažįsta ne tik kiekvienas vyresnės kartos viekšniškis, bet ir daugelis plačių apylinkių gyventojų. Tai visapusiška asmenybė: auksarankis meistras, retų senienų kolekcionierius, savamokslis dailininkas, miestelio patriotas, konstruktorius... ir apskritai nepaprastai geros širdies vyras.

Šiaulietė Elzbieta Matiušovienė spalio 12 d. pasitiko savo šimtąjį gimtadienį. Ypatinga proga sukaktuvininkę aplankęs Šiaulių miesto meras Artūras Visockas E. Matiušovienei užrišo austą jubiliejaus juostą, dovanojo gėlių ir piniginę dovaną. Su dukros šeima gyvenanti senolė vasarą išeidavusi pasivaikščioti į kiemą, mėgsta stipriai pavalgyti ir, nepaisant visiškai suprastėjusio regėjimo, vis dar mielai į rankas ima mezgimo virbalus.

2013 m. respublikiniame Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurse Mažeikių Gabijos gimnazijos teatro studija „Trečiokai“ su kompozicija „Tautybės transvestitas“ (pagal M. Nousianinen „Avietinių laivelių kapitonai“) užėmė I vietą. Moksleivius ruošė teatro vyresnioji mokytoja Živilė Nagienė.

Tbilisio Ilja valstybinio universiteto profesorius išeivis iš Tadžikistano Olegas Panfilovas daug metų dirbo žurnalistu įvairiose Rusijos ir Tadžikistano žiniasklaidos priemonėse, taip pat tarptautinėse žmogaus teises ginančiose organizacijose. Dėl autoritarinės Rusijos valdžios kritikos O. Panfilovas buvo išvytas iš šalies. Nuo 2009 m. jis gyvena ir dirba Gruzijoje.

Jeigu, pasak lietuvių poezijos klasiko, vasaros darbai jau baigėsi ir pats metas pradėti džiaugtis rudens gėrybėmis, Rolandas Kazlas su Pakeleiviais to daryti dar negali. Pavasario linksmybėse pradėję muzikinio albumo įrašų darbus,  jie vis dar daugiausia laiko praleidžia rūsyje  nokindami, brandindami dainas, kurias užkonservavę (šis žodis neturi nieko bendra su politika ir  rinkimais) į albumą „Toks“, be žiemos rūpesčių jomis galėtų pavaišinti visus norinčius gruodį „Tokiuose koncertuose“.

„Nors ir kalbame skirtingomis kalbomis, svarbūs dalykai mūsų gyvenime ir jų išgyvenimo patirtys – kalbu apie meilę, mirtį, tapatumo paiešką ir panašiai – yra tie patys“, – sako škotė rašytoja Zoe Venditozzi, kuri rugsėjį ves kūrybinio rašymo paskaitas Kauno technologijos universiteto (KTU) naujųjų medijų kalbos studentams.

„Man dar ir šiandien paskambina įmonių atstovai, klausdami, ar neieškau darbo. Turėjau tris darbo pasiūlymus. Esu tikras, kad Lietuvoje inžinerinių ir technologinių specialybių studentams pasiūlymų yra per akis“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventas, o nuo šio rugsėjo – ir doktorantas Basant Kumar Bajpai. Ilgiau nei trejus metus Lietuvoje gyvenantis ir jau lietuviškai pramokęs indas teigia jokių kultūrinių skirtumų nepatiriantis.

 Rugsėjo 23 d. kino teatruose pasirodys režisieriaus Roberto Mullano filmas „Gitel“, paliečiantis Holokausto temą Lietuvoje. Drama pasakoja masinius žudymus išgyvenusios moters istoriją: visiems artimiesiems žuvus, ji egzistuoja su kaltės jausmu, kad yra gyva. Šis jausmas, anot režisieriaus, lydi ne vieną, patyrusį Holokausto siaubus. Pateikiame interviu su režisieriumi.

Optimistė, protinga, linksma, visada besišypsanti ir atvira širdimi – taip būtų galima trumpai pristatyti Vilniaus licėjaus mokinę, aktyvią Juozo Girniaus moksleivių ateitininkų kuopos narę Liuciją Vaicenavičiūtę. Susitikome su ja pirmąją vasaros atostogų dieną, tuomet Liucija derino „Įkvėptuvių“ festivalio organizacinius dalykus, planavo kelionę į Ameriką, kalendoriuje žymėjosi žygio po Aukštaitiją, koncertų ir kitų renginių datas.