Užlieknė – kaimas Mažeikių rajone, kelio Viekšniai–Tirkšliai pusiaukelėje. Seniūnaitijos centras. Kaimas nuo seniūnijos centro Tirkšlių nutolęs 7 km, o nuo rajono centro į pietvakarius – 14 km. Užlieknės kaimas išsidėstęs prie gražaus pušynėlio. Tarp Lėlaičių ir Užlieknės driekiasi didelis Užlieknės miškas, turintis daug savininkų. Per Užlieknę teka Šventupis. Tokia būtų šio kaimo geografinė padėtis, tačiau jis įdomus ne tik savo vietove, bet ir legendomis, tradicijomis, žmonių darbais.
Vietovardžių pavadinimai
Kaip rašoma internetinėje Mažeikių krašto enciklopedijoje, Užlieknės pavadinimą kaimui tikriausiai bus davę Meinorių kaimo žmonės, gyvenę prie Ventos upės. Tarp Užlieknės ir Meinorių kaimo iki 1968 m. tvyrojo pelkingos Šventupio upelio lankos. Senesni žmonės dar ir dabar pelkėtas vietas vadina „lieknomis“, todėl ir pradėję už lieknų gyvenančius žmones vadinti užliekniečiais, o kaimą – Užliekne.
Kuba – pelkėta ir miškinga vieta tarp Užlieknės ir Lėlaičių. Žmonės pasakodavo, kad čia gyvenęs pelkių velnias ir viliodavęs žmones. Kas tik čia atvažiuodavo ar ateidavo, jis nė vieno nenorėjęs išleisti. Kol čia gyvendavę žmonės, tol būdavę laimingi, o jeigu išsikeldavę kitur, tapdavę ubagais.
Saldupis(Šventupis,Drobupis) – Ventos kairysis intakas, tekantis per Užlieknės gyvenvietės centrą. Upelis yra šaltavandenis, gausiai maitinamas šaltinių ir gobiamas medžių lajos.
Užsienio kaimas – šitaip seniau buvo vadinama pietvakarinė Užlieknės teritorijos dalis. Čia pirmosios gyventi atsikėlusios trys latvių šeimos. Vėliau toje vietoje ėmė statytis namus lietuviai. Laikui bėgant išnyko šių žmonių statyti namai, upelis, tekėjęs netoli gyvevietės, virto kanalu. Dabar ši vietovė tuščia ir vadinama Kazachstanu.
Veselės kapinės – tarp Užlieknės ir Viekšnių, ant kalnelio, prie pat kelio, yra senos atviros kapinaitės, kuriose stovėjo keli pakrypę mediniai kryžiai. Buvo pasakojama, kad XVIII a. pradžioje čia, kelyje, susitikę du vestuvininkų pulkai. Vieni jų važiavę į Viekšnius, į jungtuves, kiti grįžo po sutuoktuvių. Būdami bajoriškai išdidūs, pulkai susiginčiję, susišaudę, mušęsi, žuvę ir abu jaunieji. Visi žuvusieji buvę ant kalnelio palaidoti. Iš to kilęs Veselės kapinių pavadinimas.
Istorijos puslapiai
Mažeikių krašto enciklopedijoje teigiama, jog Užlieknė (siolo Uzleknie) paminėta 1661 m.Viekšnių seniūnijosinventoriuje, kuriame nurodyta, kad yra yra 22 kiemai (dūmai), jų savininkų vardai ir pavardės, dirbamų valakų dydžiai ir kiek privalo sumokėti mokesčių. Tie patys duomenys nurodyti ir 1665 m. inventoriuje. XVIII a. minima dar dviejuose Viekšnių seniūnijos inventoriuose. 1738 m. birželio 17 d. surašytame invenoriuje nurodyti 23 kiemai, kurie turėjo mokėti 238 zlotų mokestį. Kitame, 1775 m. liepos 24 d. inventoriuje, jau nurodyti 32 kiemai, kurie mokėjo 1281 činšo ir 2 šeštokų mokestį, dvarui privalėjo atvežti 31 vežimą šieno. Čia taip pat minima Užlieknėje veikianti žydo Rubino Milanovičiaus karčema, kuri turėjo mokėti 100 činšo mokestį.
Nepriklausomybės metais Užlieknė priklausė Viekšnių valsčiui. Prieš II pasaulinį karą čia garsėjo labai nagingas kalvis Feliksas Perminas, batsiuvys Antanas Antanavičius, o klumpių gaminti į šias apylinkes atvykdavo klumpdirbys Niūniava. Taip pat seniau buvo ir geras kriaučius Antanas Veloas, audėjos seserys Petronėlė ir Bronė Milieškaitės. Pokario metais garsėjo pagalvėlių ir kryželių siuvinėtojos Eufemija Rimkienė ir Sofija Švažienė.
Sovietmečio laikotarpiu Užlieknėje buvo puikių šeimininkių: Cecilija Malerienė, Švažienė, Rozalija Žiulpienė, Eufemija Rimkienė, dabar – Zita Jucienė, Irena Vaitkuvienė, Vida Kazbarienė.
Kalvis Algirdas Stankus bandė Užlieknę paversti meninės kalvystės centru ir čia pastatyti kalvę, tačiau prasidėjusios žemės dalybos, privatizacija sutrukdė šį sumanymą realizuoti. Dabar Užlieknėje kalvyste užsiima Leonas Mazeliauskas ir sūnus Simonas. Jie kala vartus, kryžius, žvakides, vėjarodes.
Netoli bažnyčios prie pagrindinio kelio buvo špitolė. Vėliau šiame pastate įsikūrė paštas ir kultūros namai. 1995 m. kutūros namai išsikėlė į buvusį kaimo vaikų darželį, kur taip pat įsikūrė biblioteka ir medicinos punktas.
1965 m. pastatyta universalinė parduotuvė. 1985 m. pradėta ilgai užsitęsusi priestato statyba. 1994 m. pastatas buvo privatizuotas, jį įsigijo užliekniškė Romalda Pocienė ir priestate įrengė duonos kepyklą ir universalinę parduotuvę. Senoji parduotuvė buvo uždaryta 1999 m., o jos patalpos liko tuščios. Kepykla veikė iki 2002 m. Priestate patalpas išsinuomojo Telšių „Žemaitijos pieno“ įmonė. R. Pocienės parduotuvė priestate uždaryta 2004 m., netrukus tuščiose senose patalpose atidaryta nauja parduotuvė, kurios pastatą įsigijo viekšniškis Arminas Pleškys.
Užlieknės kolūkio kūrimąsi aprašė rašytojas Jonas Avyžius apysakoje „Žmogus lieka žmogumi“.
Bažnyčia
Internetinėje Mažeikių krašto enciklopedijoje rašoma, jog kaime stovi medinė, nedidelė, stačiakampio plano, su vienu bokštu Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia. Ji priklauso Mažeikių dekanatui, aptarnauja Viekšnių parapijos klebonas kun. Kęstutis Zybartas.
Iš pradžių Užlieknėje buvo koplyčia, kuriai 1784 m. paskelbti dveji metiniai atlaidai (gegužės 3 d. Šv. Kryžiaus Atradimo ir liepos 22 d. Marijos Magdalenos). 1807 m. kanauninkas Kasparas Bytautas (1769–1834-05-04/16) pastatė naują koplyčią, o 1857 m ji perstatyta. Priklausė Viekšnių parapijai.
XX a. pr. begriūvančią koplyčią remontavo du Užlieknės k. ūkininkai, kai kurie gyventojai savo aukomis išpuošė vidų. Vietos vargonininkas Vaitkevičius iš ūkininkų surinktų pinigų Rygoje nupirko ir koplyčioje pastatė vargonus. Prieš 1914 m. altorių ir medžio raižinius padarė medžio darbų meistras Vincentas Juodeikis.
1933 m. (kitais duomenimis 1929 m.) vadovaujant Medžialenkės kaimo statybininkui P. Garaliui, koplyčia užkelta ant apvalių rąstų ir perkelta į kitą vietą, maždaug 300 m nuo buvusios vietos. 1931 m. Januškaitė bažnyčiai padovanojo 24 ha žemės. Koplyčia atnaujinta, joje įrengti keturi altoriai. Šventorius aptvertas medine tvora. Po Antrojo pasaulinio karo vadinama bažnyčia. Bažnyčios steigėjas ir rektorius – klebonas Stanislovas Ercius.
Bažnyčios šventoriuje pastatytas medinis kryžius Lietuvos krikšto jubiliejui paminėti. Ant kryžiaus yra toks užrašas: „1387–1987 Lietuvos krikštui 600 m.“ Šventoriuje, prie vartų, stovi senas nedidelis metalinis kryžius, įmontuotas į akmenį, statytas 1904 m., atgabentas kartu su bažnyčia iš senosios jos stovėjimo vietos. Panašus kryžius yra likęs ir senoje vietoje. Tebėra ir seni medžiai, kadaise supę maldos namus.
2007 m. kovo pradžioje bažnyčia apdegė. Sudegė stogas, vidaus perdangų dalis, stipriai apdegė viena siena ir bažnyčios bokštas. Ugnis sunaikino kairįjį šoninį altorių ir šalia jo kabojusį nežinomo autoriaus paveikslą, kuriame buvo vaizduojamas prisikėlęs Kristus. Bažnyčia atstatyta ir joje vėl vyksta pamaldos, atlaidai. Joje saugomi kultūros paveldo objektai: altoriai, paveikslai, šviestuvas.
Bažnyčiai priklausė 24 ha ūkis su erdviais trobesiais ir stebuklingu šaltiniu Šventupio upelyje. Stebuklingasis vanduo dvasiškiui duodavo daug pelno.
Užlieknė nuo seno garsėja Marijos Magdalenos atlaidais. Į juos dar tarpukaryje suplaukdavo minios maldininkų, Tikintieji plaudavo Šventupio upelio vandeniu žaizdas, kiti semdavosi jo į butelius ir veždavosi į namus. Dabar suvažiuoja giminės, artimieji, išsiblaškę po visą pasaulį.
Išlikęs klebonijos pastatas, kuris sovietiniais metais atnaujintas, apmūrytas, jame buvo biblioteka, felčerinis punktas, kirpykla. Dabar gyvena žmonės. Yra išlikusi alyvų alėja, vedanti iš bažnyčios į kleboniją, kuria vaikščiodavo kunigas.
Buvusioje špitolėje – parapijos namai
Netoli bažnyčios, prie pagrindinio kelio, buvusi špitolė. Joje gyveno davatkos, varpininkės, zakristijonas. Kurį laiką čia yra veikusi parduotuvė. Sovietiniais metais didžiojoje pastato dalyje, vakarinėje pusėje, buvo įsikūrękultūros namai, o rytiniame gale –paštas. Kultūros namai į buvusio vaikų lopšelio-darželio patalpas iškelti 1997 m.
2007 m. parapijos bendruomenė susigrąžino parapijos namus ir įteisino pastatą. 2012 m. pastatas renovuojamas, nes gautas finansavimas dalyvaujant Šiaurės vakarų Lietuvos vietos veiklos grupės „Vietos plėtros 2008–2014 m. m. strategijos“ įgyvendinime ir pateikus paraišką. Renovacijos projektą sukūrė klebonas kun. K. Zybartas kartu su Viekšnių ir Užlieknės parapijų ekonominės tarybos vicepirmininku Vitaliu Lizdeniu. Numatyta įrengti patalpas bendruomenės veiklai, sekmadienio mokyklos bei nakvynės patalpas piligrimams.
2015 m. birželio pabaigoje, kaip buvo rašoma spaudoje, Užlieknė liko be parapijos namų – jie sudeginti prieš pat atidarymą. Birželio 28 d., apie vidurnaktį, beveik baigtas renovuoti parapijos pastatas supleškėjo. Jau buvo sudėti nauji langai, uždengtas stogas, suremontuotas vidus. Beliko tik pasiruošti atidarymo šventei ir rugpjūtį perkirpti juostelę. Iš to teliko apgriuvę nuodėguliai – per gaisrą nudegė stogas, įgriuvo perdengimas, gesinant gaisrą viskas sulieta. Įtariamas padegimas. Akivaizdu, jog pastatas pradėjo degti nuo lauko sienos. Savaime gaisras kilti taip negalėjo. Ar tai piktavalio ranka, ar neatsargiai numesta nuorūka – neaišku. Pasak klebono K. Zibarto, laimė, kad už Europos Sąjungos ir parapijos lėšas renovuotas pastatas buvo apdraustas. Jį pavyko atstatyti.
Kaimo kapinės
Veikiančios Užlieknės kapinės, kaip teigiama internetinėje enciklopedijoje, yra prie bažnyčios, pušynėlio pakraštyje. Aptvertos akmenų tvora. Spėjama, kad įrengtos prieš 1867 m., nes yra pažymėtos žemėlapyje. Jose palaidoti dvasininkai: Stanislovas Ercius (gim. data neįskaitoma – mirimo data 1936-04-23, 54 metų) ir Kazimieras Vilkickas (1874-01-02 – 1943-10-24), gyvenęs ir kunigavęs Užlieknėje.
Kiek toliau į vakarus nuo šių kapinių, miškelyje, ant kalnelio, yra dar senesnės Užlieknės kapinės, vadinamosŽydų kalnu. Ant kapinių kalnelio stovi metalinis kryžius su užrašu: „Fund. Leonas ir Cicilija Sidabrai 1925“. Šios kapinaitės buvo jų žemėje. Išlikęs toks pasakojimas, kad XIX a. pr. Užlieknės kaimo centre, ant kalno, buvo pastatyti dideli rūmai, kuriuose gyveno žydai. Vieną kartą kalnas atsivėrė ir į jo prarają pradėjo smegti rūmai. Tąsyk vienas žydas, norėdamas išsigelbėti, pasičiupo brangenybes, išbėgo lauk, ėmė viską ir užkasė. Kai tik tą lobį užkasė, rūmai visiškai susmego į prarają ir vėl liko pats paprasčiausias kalnas. Žmonės to įvykio atminimui ant kalno pastatė paminklą, ant kurio įamžino visų ten gyvenusių žydų vardus, pavardes, ir pavadino tą kalną Žydų kalnu. Ir dabar ant to kalno tebestovi paminklas, o daugelis tiki, kad jame kažkur tebėra užkasti lobiai. Apie čia pastatytą kryžių aiškinama ir taip, kad paminklą L. ir C. Sidabrai savo žemėje pasistatę kuriam iš jų sunkiai susirgus, tačiau čia jie nepasilaidoję. Gali būti, kad paminklą jie statė ne sau, o jau čia palaidotųjų atminimui.
Užlieknėje kapelių liekanos dar yra miškelyje, I. Poškaus žemėje, ir pušynėlyje, už I. Kučkos sodybos.
Metalinis kryžius, įmontuotas į akmeninį pagrindą, stovi Užlieknėje, pakeliui į Viekšnius, dešinėje pusėje.
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ
(teminis puslapis „Čia aš gyvenu“)
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
