Sekmadienį Sedoje vyko Žydų kultūros dienai, kurios tema – „Kalbos“, skirti renginiai. Jų metu prisiminta čia ilgus metus gyvavusi žydų bendruomenė. Dalyviai susipažino su šios tautos papročiais, tradicijomis, valgiais, kuriuos turėjo progą patys pasigaminti.
Ką išsaugojo atmintis
Sedos kultūros centre surengta konferencija „Žydų bendruomenė sediškių atmintyje“, kurioje kalbėjo lektoriai Genoveita Gricienė ir Eugenijus Bunka, prisiminimais dalijosi sediškiai.
E. Bunka juokavo, jog tai, ką jis pasakos, galima priimti rimtai arba tuo netikėti. Pasak jo, visi yra girdėję, jog žydai – Dievo išrinktoji tauta, o kas juos paskyrė ta išrinktąja tauta, niekas negali pasakyti. Vieni aiškina, kad Dievas juos pasirinko skleisti žinią apie pasaulį. Kiti, pasak legendų, pasakojo, kad nusileisdavo iš dangaus su ugniniais vežimais, ugniniais žirgais. E. Bunka tikino, jog ne visada žydai buvo žydais. Šumerai buvo semitai, kurie dabar yra žydai ir ubaidai, kurių nebėra. Yra daugybė versijų, kad nusileidusieji iš dangaus klonavo žmones, kita versija, kad pasirinko mokytinus, t. y. žydus. Matyt, atsitiko kažkas tokio, kad metus pradėjo skaičiuoti nuo kažkokio įvykio, įvykusio prieš 5776 m., nes žydams dabar yra šitie metai. Kitas požymis, pasak E. Bunkos, tai, kad žydai rašo iš dešinės į kairę, vadinasi, raštas sukurtas kairiarankiams, o kairiarankiai ir dabar laikomi talentingesniais už kitus. Taip pat ir vardai rodo, kad žydai gali būti pasirinkta tauta dėl kažko, ką sugebėjo padaryti, ko nesugebėjo kiti.
Pasak E. Bunkos, žydai nėra mėgstami, o pradžia to galėjo būti tai, kad žydai galėjo skolinti pinigus už palūkanas. Skolinosi bažnyčia, valdovai, didikai, bet skolinosi svetimus, o reikėjo atiduoti savus. Kai prasidėjo skolų grąžinimo metas, inkvizicija ėmėsi eretikų, pirmiausia žydų, tarp kurių buvo daugiausia palūkininkų. Atsirado visokių legendų, mitų, nepalankių žydams. Vertinant pagal tokį požiūrį, anot E. Bunkos, galima sakyti, kad gyvename viduramžiais.
G. Gricienė apgailestavo, jog sunykus žydų bendruomenei, sovietiniu laikotarpiu bandyta išvalyti ir atmintį, kadangi apie žydus nebuvo galima kalbėti, apie juos nepasakojo ir tėvai, o vaikai, paklausti, ką žino apie žydus, dažniausiai atsakydavo, kad tėvai gąsdindavo vaikus žydais, sakydami neiti į lauką, nes žydai pagaus, tačiau, pasak lektorės, nuo 2010 m. to gąsdinimo nebeliko.
Atgavus nepriklausomybę, pasak G. Gricienės, padaryta ne tiek daug, siekiant išsaugoti žydų atminimą. Buvo organizuotos talkos žydų kapinėms tvarkyti, tačiau nelabai ką bebuvo tvarkyti. Išlikusius antkapinius akmenis sunešė arčiau vienas kito, pabandė teritoriją apsodinti eglutėmis. G. Gricienės teigimu, pradėti darbai bus tęsiami toliau.
Lektorė pasakojo, jog 2013 m. organizuota stovykla „Kol yra kas atsimena“, tačiau, pasak G. Gricienės, daug žmonių apgailestavo, jog pavėlavo ateiti užrašyti atsiminimų, nes tie, kurie atsiminė, jau iškeliavę anapus. Rado 9 liudininkus, kurie gyveno tais laikais, kai Sedoje gyveno žydai, ir, nors liudininkų išlikę mažai, tačiau atmintis dar gyva. Mat senieji žmonės sugebėjo tą atmintį perduoti savo vaikams, o šie – savo vaikams.
Pasak G. Gricienės, prieš prasidedant stovyklai, susidūrė su tokiu klausimu: „Kodėl turim nagrinėti žydų istoriją, jei savos nežinom“, tačiau tas pats vaikas po stovyklos pasakė, kad Sedos istorijos nėra be žydų istorijos. „Mes visi buvom sediškiai“, – sakė G. Gricienė. Kitas kraupus prisiminimas, kai mergaitė, pasiūlius parengti pranešimą apie žydų naikinimą, šaudymą, su užsidegimu pasakė, jog negalime apie tai kalbėti, nes mes dėl to kalti. „Toks vaiko gilus supratimas apie kaltę rodo, jog mums reikia apie tai kalbėti, – sakė lektorė. – Aš manau, kad reikia dar vieno ėjimo per Sedą, per sediškių fotoalbumus, daiktus. Ne vienas jų turėtų būti išsaugojęs žydų daiktų, baldų.“
G. Gricienė paskaitė ištrauką iš sediškės Irenos Markauskaitės-Valuckienės prsiminimų, o buvusi mokytoja Lionė Stonkutė papasakojo apie savo vaikystę, prabėgusią kartu su kaimynystėje gyvenusiais žydų vaikais, prisiminė buvusias žydų parduotuves, kitas įstaigas bei perdavė G. Gricienei savo vaikystės laikų lagaminėlį, pirktą žydų parduotuvėje
Pristatė knygą
Po konferencijos vyko Sauliaus Šaltenio knygos „Žydų karalaitės dienoraštis“ pristatymas. Autorius, pasakodamas apie savo kūrinį, sakė, jog joje vaizduojami įvykiai gali būti realūs, nes buvo žmonių, kurie skambino, klausė, iš kur jam žinomos to įvykio detalės, sakė esanti ta pati mergaitė iš knygos ir pan.
Pasak S. Šaltenio, ši knyga – pasakojimas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjusių mokytojų šeimoje. Nuoga ir kruvina ji atšliaužė į Vlado ir Mildos namus jų vestuvių naktį. Tai kartu ir pasakojimas apie prabangią sofą, kurioje iki karo ji slėpė savo fantazijų ir vienatvės dienoraštį. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio gimimo iš naujo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija. Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi savo laimingą gyvenimą, kai aplink tiek sužvėrėjimo, nermo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas. Tai istorija apie silpnųjų stiprybę, narsą ir pergalę.
Rašytojas perskaitė knygos ištrauką, atsakė į susirinkusiųjų klausimus.
Atidengė stendą
Pažintinio pasivaikščiojimo po Sedą su G. Griciene metu aplankytos žydų bendruomenę primenančios vietos apie kurias pasakojo L. Stonkutė ir Sedos seniūnijos seniūnas Algirdas Grinkevičius.
Po pasivaikščiojimo prie demontuotos Sedos sinagogos atidengtas informacinis stendas, kuriame pateikiama informacija apie Sedos sinagogą (lietuvių ir anglų kalbomis) bei buvusių maldos namų vizualizacija. Stendas skiriamas ne tik miestelio gyventojams, bet ir svečiams, turistams, atvykstantiems į Sedą iš įvairių Lietuvos vietovių bei užsienio šalių, visiems, besidomintiems litvakų istorija. Atidengimo iškilmėse dalyvavo stendo informacinės ir vizualinės dalies autorius architektas Aurimas Širvys.
Gamino žydų valgius
Vėliau vyko edukacinė programa „Žydų kalba, papročiai ir tradicijos. Pažintis su žydų virtuve: nuo pavadinimo iki skonio“. Charizmatiškoji programos autorė ir vedėja, vilnietė Laurina Todesaitė kalbėjo apie žydų tradicijas ir papročius, pristatė savo tautos virtuvės patiekalus (pyragėlius „teiglech“, imbiero ir morkų saldainius „imberlech“, chalą, humusą, beigel ir t. t.), kvietė renginio dalyvius patiems pasimokyti gaminti žydų desertą, patiekalą iš silkės – faršmaką ir alaus sriubą.
Pasimeldus ir pašventinus košerinį vyną ir maistą, visi ragavo savo rankomis pagamintus valgius, domėjosi jų receptūra, gamyba, dėkojo už puikias pamokas ir naudingai praleistą laiką.
