Sekminių sekmadienio vidudienio apmąstyme popiežius Pranciškus kreipėsi į „Dangaus Karalienės“ maldos dalyvius dalydamasis mintimis apie Šventąją Dvasią: ji išskaido mokinių baimę ir užsidarymą, leidžia pajusti Dievo artumą, o jo meilė išstumia baimę, nušviečia kelią, paguodžia, palaiko priešiškumuose.
Pranciškus kalbėjo: Sekminių sekmadienis nuveda mus į menę, kurioje mokiniai buvo susirinkę po Jėzaus mirties. Prisikėlusysis juos rado persigandusius ir nusiminusius, užsidariusius kambaryje, bet ir užsidariusius viduje – širdyje. Tada jis į juos kvėpė ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią!“. Padovanodamas Dvasią Jėzus norėjo išsklaidyti baimę, dėl kurios mokiniai buvo užsidarę viduje, kad išdrįstų išeiti ir taptų Evangelijos liudytojais.
Kiek kartų ir mes iš baimės užsirakiname savyje, mums trūksta drąsos žengti pirmyn? Sunkiausiomis valandomis leidžiame baimės jausmui užvaldyti mus. Baimės jausmas suparalyžiuoja ir atskiria, pvz., dėl kitų – svetimšalių, skirtingų, kitaip mąstančių – baimės. Gali apimti net Dievo baimė: kad jis gali bausti, ant manęs supykti, samprotavo popiežius. Anot jo, jei pasiduodame šioms netikroms baimėms, tuomet durys užsiveria: širdies durys, visuomenės, taip pat Bažnyčios durys. Ten, kur baimė, ten užsidarymas. O tai nėra gerai, pridūrė Pranciškus.
Tačiau Evangelija mums suteikia Prisikėlusiojo išeitį: Šventąją Dvasią, kuri išlaisvina iš baimės kalėjimo. Šventosios Dvasios dėka baimė įveikiama ir durys atsiveria; Šventoji Dvasia mums leidžia pajusti Dievo artumą, o jo meilė išstumia baimę, nušviečia kelią, paguodžia, palaiko priešiškumuose.
Baimės ir užsidarymo akivaizdoje šaukimės Šventosios Dvasios sau, Bažnyčiai ir visam pasauliui, idant naujos Sekminės išvarytų visas mus kamuojančias baimes ir vėl įpūstų Dievo meilės ugnį, sakė popiežius prieš vidudienio maldą, skirtą Dangaus Karalienei, dar kartą prašydamas jos užtarimo:
„Švenčiausioji M. Marija, primoji pripildyta Šventosios Dvasios, užtarki mus!“. (SAK / Vatican News)
