Vyskupų sinodo dalyviai, užbaigdami keturias savaites Vatikane vykusią asamblėją, paskelbė Laišką Dievo tautai – visai Bažnyčiai skirtą glaustą šio Sinodo etapo ataskaitą.
„Jau praėjo dveji metai, kai popiežiaus Pranciškaus prašymu prasidėjo įsiklausymo ir įžvalgos procesas, į kurį buvo pakviesta visa Dievo tauta, nė vieno neišskiriant, kad Šventosios Dvasios vedami eitume kartu kaip Jėzumi Kristumi sekantys mokiniai misionieriai“, – rašo Sinodo dalyviai.
Pastarąjį mėnesį Romoje vykusi sesija buvo svarbus šio proceso etapas. „Kartu, kiekvienas pagal savo pašaukimus, charizmas ir tarnystes, intensyviai klausėmės Dievo žodžio ir kitų patirties. Nuolankiai dalijomės savo bendruomenių visuose žemynuose turtais ir vargais, stengdamiesi įžvelgti, ką Šventoji Dvasia nori pasakyti Bažnyčiai šiandien.“
Laiške pažymima, kad susitikimas Romoje vyko krizės apimto pasaulio kontekste. Buvo kalbama apie pasaulio žaizdas ir skandalingą nelygybę. Buvo meldžiamasi už smurto aukas, nepamirštant tų, kuriuos vargas ir korupcija išstūmė į pavojingus migracijos kelius. Buvo išsakytas solidarumas ir įsipareigojimas visada remti tuos, kurie dirba dėl teisingumo ir taikos. Per visą Sinodo asamblėją skambėjo kvietimas pastoraciniam ir misionieriškam atsivertimui, „nes Bažnyčios pašaukimas – skelbti Evangeliją ne susitelkiant į save, bet tarnaujant begalinei meilei, kuria Dievas myli pasaulį.“ Visi Sinodo darbai vyko pasitikėjimo dvasia, visiškai laisvai ir nuolankiai buvo kalbama apie panašumus ir skirtumus, išsakomi troškimai ir keliami klausimai.
„Kas dabar? – toliau rašoma laiške. – Tikimės, kad mėnesiais, kurie mus skiria iki antrosios sesijos 2024 m. spalį, bus toliau einama tuo veiklios bendrystės keliu, kurį nurodo žodis „Sinodas“.“
Norėdama žengti pirmyn, Bažnyčia būtinai turi išklausyti visus, pradedant nuo pačių vargingiausiųjų. Tai reiškia, kad reikia įsiklausyti į tuos, kurie neturi balso visuomenėje arba jaučiasi atstumti, klausytis žmonių, kurie yra rasizmo aukos. Mūsų laikų Bažnyčia privalo atsivertimo dvasia išklausyti tuos, kurie bažnytinėje aplinkoje tapo lytinio išnaudojimo aukomis, ir konkrečiai bei struktūriškai įsipareigoti užtikrinti, kad tai nesikartotų. Bažnyčia turi įsiklausyti į pasauliečius, moteris ir vyrus, visus pašauktus į šventumą dėl per Krikštą gauto pašaukimo. Bažnyčia turi įsiklausyti į šeimas, į jų rūpesčius, į jų krikščioniškąjį liudijimą šiuolaikiniame pasaulyje. Ji turi išgirsti balsus tų, kurie joje vykdo pasauliečių tarnystes ir nori dalyvauti įžvalgos ir sprendimų priėmimo procesuose.
Kad Bažnyčios sinodiniai svarstymai žengtų į priekį, reikia labiau sutelkti į šventimais suteiktas tarnystes vykdančiųjų balsą ir patirtį: kunigų, pirmųjų vyskupų bendradarbių, kurių sakramentinė tarnystė būtina viso Bažnyčios kūno gyvenimui; diakonų, kurie savo tarnyste reiškia visos Bažnyčios rūpestį tarnauti labiausiai pažeidžiamiems. Taip pat turi būti girdimas pranašiškas pašvęstųjų balsas. Bažnyčia turi būti dėmesinga ir tiems, kurie, nors neišpažįsta jos tikėjimo, ieško tiesos.
Kaip pabrėžia popiežius Pranciškus, pasaulis, kuriame gyvename ir kurį esame pašaukti mylėti bei kuriam tarnauti net ir su visais jo prieštaravimais, reikalauja iš Bažnyčios stiprinti bendradarbiavimą visose jos misijos srityse. Tokio sinodinio kelio Dievas tikisi iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios. „Turime nebijoti atsiliepti į šį kvietimą“, – baigia savo Laišką Dievo tautai Vatikane užbaigiamos Sinodo asamblėjos dalyviai. (jm / Vatican News)
