Susitikimai, bendra malda, Dievo žodžio ir vienas kito klausymasis padėjo iš naujo atrasti tai, kas mus vienija Kristuje, kad, keliaudami kartu, būtume gera dirva. Kad liudytume, kad įmanomas kitoks buvimo kartu būdas, rašo Paolo Ruffini, Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos prefektas, trumpai apžvelgdamas ką tik pasibaigusį sinodinį susitikimą.
Pasiekus sinodinio kelio, kuriame iš mūsų prašoma permąstyti save kaip Bažnyčią, pusiaukelę, tenka neramiai stebėtis poliarizuotu pasauliu, kuris, kaip spalio 27 dienos maldoje už taiką sakė popiežius Pranciškus, yra pametęs taikos kelią ir pirmenybę teikia Kainui, o ne Abeliui, tuo pat metu, kai planetos ekosistemos byra ir galbūt artėja prie lūžio taško (žr. Laudate Deum, 2).
Kyla spontaniški klausimai: kokia mūsų vieta pasaulyje? Kur keliaujame? Kokį atstumą jau nukeliavome? Kur einame? Ir, svarbiausia, ar šis vyskupų iš visų žemynų susirinkimas Romoje kartu su nedideliu skaičiumi „pakrikštytųjų“ kam nors pasitarnavo? Ką gero jis davė?
Sinodo sintezės dokumentas baigiamas citata iš Morkaus evangelijos (žr. Mk 4) apie tai, jog Dievo karalystė panaši į garstyčios grūdelį, kuris yra pats mažiausias iš visų į dirvą beriamų sėklų, bet vėliau išauga į augalą, kurio pavėsyje gali pasislėpti dangaus paukščiai.
Štai dėl ko buvo gera susirinkti, kartu melstis, kartu klausytis Dievo žodžio ir įsiklausyti vieni į kitus: iš naujo atrasti tai, kas mus vienija Kristuje, kad, keliaudami kartu, būtume gera dirva, kurioje galėtų augti Dievo beriamos sėklos.
Kad kaip krikšto vienijama Dievo tauta visada vertintume tai, kas mus vienija, ir niekada tai, kas mus skiria. Kad suprastume, jog bendra atsakomybė, kurią kiekvienas kviečiamas priimti charizmų ir tarnysčių įvairovėje, yra tarnavimas, o ne galia. Kad iš naujo atrastume, jog Jėzaus žodžiai apie skurdą yra mums visiems, kaip asmenims ir kaip institucijai. Kad vengtume bet kokio – pasauliečių ir dvasininkų – klerikalizmo. Kad iš naujo atrastume kiekvieno žmogaus svarbą. Kad atrastume bendrystę, kuri mus daro viena, vienas kito nariais. Kad mąstytume apie moterų, kurios pirmosios pranešė apie Jėzaus Prisikėlimą, vaidmenį. Kad būtume labiau ekumeniški. Kad būtume visiems svetinga Bažnyčia – visiems, nei vieno neatstumiant. Kad būtume Bažnyčia, kuris nesamprotauja pasaulio pasidalijimų kategorijomis ir etiketėmis, bet nuolatos savęs klausia, ką Jėzus padarytų sutikęs šį sužeistą brolį arba seserį, kad išganymas neaplenktų nei vieno, vardija P. Ruffini, Šventojo Sosto dikasterijos prefektas.
Prieš mus, kaip Bažnyčią, daug iššūkių, tęsia jis. Jie susiję su kunigyste, diakonatu, tarnystėmis be šventimų, pašvęstuoju gyvenimu, šeimomis ir sudėtingomis santuokinėmis situacijomis, Petro įpėdinio tarnyste, ekumenizmu, komunikacija skaitmeniniame amžiuje. Jie taip pat susiję su prieštaringai vertinamos lyties tapatybės ir seksualinės orientacijos temomis.
Tačiau visas šias temas apima meilė, kuri yra iš prigimties sinodinės Bažnyčios pamatinė taisyklė. Meilė, gimdanti kantrų, geranorišką, pagrįstą ir kūrybišką misiją, kuri nesipučia ir nėra pavydi (žr. 1 Kor 13). Tai mums sako ką tik pasibaigęs sinodinis susitikimas. Jis nepateikia meniu, bet nurodo kryptį. Milijonai, milijardai žmonių yra panašūs į tą sužeistą keliautoją iš Gerojo samariečio palyginimo, nublokštą pakelėje. Negalėsime pasakyti, kad nežinojome. Pagal tai būsime teisiami (žr. Mt 25), rašo P. Ruffini. (RK / Vatican News)
