Sare roma
Procentai




RETRO

Joyce Carol Oates romano ,,Blondinė'' ištrauka

ramute1Joyce Carol Oates ,,Blondinė‘‘ buvo išspausdinta 2000 metais. Joyce Carol Oates įsuka mus į kino žvaigždės Merilin Monro likimo verpetą, į Holivudo veidrodžių, smogo bei šėšėlių pasaulį. Tame pasaulyje moterų kūnai yra tik prekės. Savo ambicingiausiame romane Oates meistriškai nukreipia Monro vidinį balsą į skaitytojo sielos gelmes. Oates reikalauja kino žvaigždės pripažinimo, gailesčio bei pagarbos. Oates pirmą kartą kilo mintis parašyti knygą, kai ji pamatė švytinčią Normą Džyn Beiker, dar neatrodančią taip kaip Merilin Monro, laimėjusią grožio konkursą Kalifornijoje 1941 metais, su dirbtinių gėlių karūna ant rudų garbanotų plaukų.

Vertėja Ramutė Čepauskaitė

JOYCE CAROL OATES

 

Blondinė

Specialus įteikimas

Nykstančioje tamsiai rudoje šviesoje pro bulvarą švilpdama atkeliavo mirtis. Mirtis atėjo skriedama sunkiu, nepagražintu kurjerio dviračiu tarsi tai būtų vaikų animacinis filmas. Atkeliavo neklystanti mirtis. Mirties neatkalbėsi. Skubančios mirties. Mirties, pašėlusiai minančios pedalus. Mirties, kuri tvirtame vieliniame krepšyje už sėdynės nešė pakuotę, pažymėtą įrašu: „Specialusis įteikimas, elkitės atsargiai“.

Atėjo mirtis ir įgudusi varėsi negražų dviratį pro eismą Vilšyro ir La Brea sankryžoje, kur dėl gatvės remonto dvi vakarų pusėn besitęsiančios Vilšyro alėjos virto į vieną

Mirtis tokia greita! Mirtis, čiupinėjanti nosį pagyvenusiems signalų spaudėjams. Ji juokėsi: „Susimausi, drauguži! Ir tu. Kaip Bugs triušiukas, skrendantis pro švytinčius, žėrinčius, gremėzdiškus ir brangius naujų modelių automobilius.“

Atkeliavo mirtis, nesugluminta Los Andželo oro, prisodrinto smogo. Ten, šiltame, radioaktyviame pietų Kalifornijos ore, ir gimė Mirtis.

Taip, aš mačiau Mirtį. Taip, aš svajojau apie Mirtį vakar naktį. Prieš daug naktų. Aš nebijojau. Mirtis pasirodė tokia abejinga. Ji atėjo susikūprinusi ties rūdimis išgraviruotu, tuo gremėzdišku, bet tvirtu dviračio vairu. Atkeliavo Mirtis, vilkinti Cal Tek marškinėlius, išskalbtus, bet neišlygintus chaki šortus, apsiavusi sportbačius, be kojinių. Mirtis su raumeningomis blauzdomis, tamsiais plaukais apžėlusiomis kojomis, išlenktu čiurnikaulio stuburu. Su paauglio guzais ir dėmėmis ant veido. Mirtis įsidrąsinusi, su saulės šviesos apakintomis smegenimis, švystelėjusiomis kaip riešakauliai priekiniame stikle, chromo lydinyje Dar daugiau… Pypsinčių signalų Mirties akį rėžiančiame pabudime. Mirtis trumpais, ežiuku kirptais plaukais. Mirtis, kramtanti gumą.

Mirtis tokia įprasta, penkias dienas per savaitę, plius šeštadieniais ir sekmadieniais už didesnį mokestį. Holivudo Kurjerių tarnyba. Mirtis, asmeniškai įteikianti savo specialiąsias pakuotes.

Mirtis netikėtai atėjo į Brentvudą! Ji skriejo siauromis Brentvudo gatvelėmis, rugpjūtį beveik ištuštėjusiomis. Čia, Brentvude, jaudinanti tuštuma skrupulingai rūpinosi ,,žemėmis‘‘ pro kurias Mirtis smarkiai mynė pedalus. Kaip įprasta. Alta Vista, Kempo, Džakumba, Braidmanas, Los Olivas. Į numeris penkiHelenos kelyje, į akligatvį. Palmės, bugenvilija, raudonos vijoklinės rožės. Pūvančių žiedų kvapas. Saulės nudegintos žolės kvapas. Sodai su sienomis, kininė visterija. Žiediniai įvažiavimai. Langai su sandariai užtrauktomis žaliuzėmis nuo saulės.

Mirtis nešė dovaną be atgalinio adreso:

                                     ,,MM‘‘ gyventojai,

                                       12305, penktasis Helenos įvažiavimas,

                                       Brentvudas, Kalifornija,

                                       JAV,

                                     ,,ŽEMĖ‘‘.

Dabar penktajame Helenos įvažiavime mirtis mynė pedalą daug lėčiau. Ji šnairavo į gatvės numerius ir antrąkart net nežvilgterėjo į taip keistai adresuotą pakuotę. Taip keistai buvo įvyniota dovana į blizgučiais papuoštą dryžuotą saldumynų popierių, kuris atrodė jau anksčiau buvo naudotas. Papuoštas padarytu satininiu kaspinu, prie dėžutės pritvirtintu permatoma lipnia juostele. Tai buvo aštuonių x aštuonių x dešimt colių pakuotė. Ji svėrė tik keletą uncijų. Bet gal buvo tuščia? Ar prikimšta popierinių servetėlių? Ne. Jei tu ją papurtytumei, galėtum pasakyti, kad ten, viduje, kažkas buvo. Gal pagamintas iš audinio daiktas minkštais krašteliais?

Anksti vakare, 1962 metų rugpjūčio 3 dieną, pasirodė Mirtis. Mirtis Helenos įvažiavime paskambino skambutį 12305. Mirtis beisbolo kepuraite nusišluostė savo prakaituotą kaktą. Ji greitai ir nekantriai kramtė gumą. Namo viduje ji negirdėjo žingsnių. O juk negalima tos nelemtos pakuotės palikti ant durų slenksčio, dar reikia gauti parašą. Namo vidujegirdėjosi tik oro kondicionieriaus lange gaudimas. Gal namo vidujeyra radijas? Tas mažas ispanų stiliaus namukas ,,hasienda‘‘ yra iš vieno aukšto. Netikrų nedegtų plytų sienos, akinamai spindintis oranžinių čerpių stogas, langai užtraukti venecijiečių žaliuzėmis, matosi pilkšvos dulkės. Jis mažas ir ankštas tarsi lėlių namainieko ypatinga Brentvude. Antrąkart mirtis stipriai paspaudė durų skambutį. Tą kartą durys atsidarė.

 

Iš mirties rankų aš priėmiau dovaną. Manau, kad žinojau, kas ten buvo ir iš kur? Pamačiusi vardą ir adresą nusijuokiau ir nedvejodama pasirašiau.  

 

Mergaitė

19421947

Pabučiavimas

 

Šitą filmą žiūrėjau visą savo gyvenimą, bet niekada iki pabaigos. Tad ji beveik galėjo taip pasakyti: „Šis filmas yra mano gyvenimas!“

 

Mama ją pirmą kartą ten nusivedė, kai jai buvo dveji ar treji metai. Tai toks jaudinantis ankstyviausias prisiminimas! Graumano egiptiečių teatras Holivudo Bulvare. Praėjo ištisi metai, kol ji galėjo suvokti net kino filmo istorijos pradmenis. Vis dėlto sužavėjo judėjimas, priešais ją dideliame ekrane nesiliaujantis fluidų raibuliavimas. Dar negalėjo mąstyti, bet aiškėjo, kad tai buvo ta visata, kurioje suprojektuota nesuskaičiuojama daugybė neįvardijamų gyvenimo formų. Kiek kartų per jos prarastą vaikystę ir mergystę sugrįždavo šito filmo ilgesys, atpažįstamas iš karto nepaisant įvairiausių pavadinimų ir daugybės aktorių. Ten visada buvo geroji Princesė ir paslaptingasis Princas. Įvykių painumas juos suvedė ir išskyrė, vėl suvedė ir vėl išskyrė, kol filmui artėjant į pabaigą muzika staiga pagarsėdavo. O paskui – stiprus apsikabinimas.

Vis dėlto ne visada jie buvo laimingi. Negalėjai nuspėti. Kartais juk žmogus suklupdavo prie kito žmogaus mirties patalo ir pabučiavimas išpranašaudavo mirtį. Net jei jis ar ji išgyvendavo mylimojo mirtį, žinojai, jog gyvenimo prasmė baigėsi, nes nėra gyvenimo prasmės be kino filmo istorijos. Ir nėra jo istorijos be užtemusio kino teatro. Bet kaip neramu, jeigu neišvysi kino filmo pabaigos!

Kas nors visada nepavykdavo: buvo sąmyšis kino teatre ir šviesos užsidegė, gaisro aliarmas, (...betgi nėra gaisro… o gal buvo gaisras… kartą ji buvo tikra, jog užuodė dūmus…) nuskambėjo garsiai ir visų buvo paprašyta išeiti. Ar ji pati vėlavo į susitikimą ir turėjo išeiti? O gal ji užmigo savo kėdėje ir nepamatė pabaigos – atsibudo apstulbusi, kai užsidegė šviesa, o nepažįstamieji, buvę šalia, pakilo išeiti.

Baigėsi, jis baigėsi? Bet kaip jis gali baigtis?

Vis dėlto, būdama jau suaugusi moteris, ji įsėlindavo į nuošalių miesto rajonų ar nepažįstamų miestų kino teatrus ir toliau ieškodavo šio filmo. Kankinama nemigos, ji gal nusipirkdavo bilietą į vidurnakčio pasirodymą. Gal vėlyvą rytą įsigydavo bilietą į pirmąjį dienos seansą. Ji nebėgo nuo savo gyvenimo (nors jis buvo gluminantis, kaip ir būna toks suaugusiojo gyvenimas…). Tačiau užuot nurimus ir pradėjus gyventi buvo galima sustabdyti laiką, kaip vaikas savo jėga gali sulaikyti laikrodžio judėjimą. Įėjusi į užtemdytą teatrą (kuris kartais kvepėdavo sudžiūvusiais kukurūzų spragėsiais, nepažįstamųjų plaukų losjonu, dezinfekcijos skysčiu) susijaudinusi jauna mergina vėl entuziastingai žvelgė į ekraną. O, kitą kartą! Dar kartą! Graži blondinė moteris, kuri, rodos, niekad nesensta, kūno pilnatvės, kaip bet kuri kita moteris. Ir vis dėlto tokia gracinga, kokia negali būti jokia kita eilinė moteris ne tik išraiškingu savo spindinčių akių švytėjimu, bet ir savo oda. Nes mano oda yra mano siela. Kitaip nėra sielos. Jūs manyje matote žmonijos džiaugsmo viltį.

Ji, įsėlinusi į teatrą, pasirenka vietą eilėje netoli ekrano, neabejotinai atsiduoda filmui, kuris ir artimas, ir nepažįstamas kaip pasikartojantis, netobulai atsimintas sapnas. Aktorių kostiumai, plaukų stilius, net veidai ir filmo aktorių balsai bėgant metams keičiasi. Ji gali atsiminti, neaiškiai, bet fragmentais savo pačios paklydusias emocijas, savo vaikystės vienišumą, kurį tik iš dalies numalšino šmėkščiojantis ekranas. Gyventi kitame pasaulyje. Kur? Buvo diena, valanda, kai ji suvokė, kad geroji Princesė yra tokia graži, nes ji yra geroji Princesė, ir jai lemta ieškoti kitų akyse savo egzistencijos patvirtinimo. Nes mes nesame tie, kurie, kaip mums sakoma, esame, jei mums taip nepasakyta.

Suaugusio nuogąstavimas ir susitelkianti baimė.

Kino istorija yra sudėtinga ir paini, nors ir pažįstama arba beveik pažįstama. Gal ji nerūpestingai kartu sukurpta? Gal ji skirta paerzinti? Gal yra praeities intarpas dabartiniame laike? O gal intarpas į ateitį! Geroji Princesė stambiu planu atrodo per daug paslaptingai. Mes norime likti kitų išoriniame pasaulyje ir nebūti įtraukti. Jei aš galėčiau pasakyti: „Štai! Tai aš! Ta moteris, tas dalykėlis ekrane, štai kas aš esu.“ Bet ji negali žvelgti į priekį iki pat pabaigos. Ji niekada nematė paskutinio epizodo ir kūrėjų sąrašų, slenkančių pro šalį. Juose už paskutinio filmo pabučiavimo ir yra raktas į filmo mįslingumą, ir ji tai žino. Kaip ir kūno organai, išimti skrodimo metu, yra raktas į gyvenimo paslaptį. Bet bus laikas, gal ir šį vakarą, kai šiek tiek uždususi ji įsitaisys nutrintoje, nuteptoje pliušinėje kėdėje, antrojoje eilėje, apleisto miesto rajono sename kino teatre. O grindys bus išlenktos, po jos pėdomis kaip žemės kauburėliai buvo kreivuma prilipę prie jos brangių batų padų. Auditorija išsibarsčiusi, daugiausia pavieniai asmenys. Jai palengvėjo, kad užsimaskavus (tamsūs akiniai, dailus perukas, lietpaltis) nė vienas jos neatpažins ir nė vienas iš jos gyvenimo nežinos, kad ji čia yra, ar atspės, kur ji galėtų būti. Šį kartą aš jį pažiūrėsiu iki pabaigos. Šį kartą! Kodėl? Ji neturi supratimo. Ir, tiesą pasakius, jos laukiama kitur, ji valandą vėluoja. Gal suplanuota, kad automobilis nuveš ją į aerouostą, na, nebent ji ištisas dienas, savaites vėluoja, nes ji tapo suaugusia, nepaklūstančia laikui. Juk kas yra laikas, jei ne kitų lūkesčiai mums? Tai žaidimas, kurį mes atsisakome žaisti. Taip pat ji pastebėjo, kad geroji Princesė susipainiojo laike. Ją suglumino kino istorija. Juk priimi užuominas iš kitų žmonių. O ką jei kiti žmonės nepateiks ženklų? Šiame filme geroji Princesė nebėra pirmojo jaunystės grožio žydėjimo – vis dėlto žinoma, ji vis dar graži, baltos odos, spindinti ekrane, kai vėjo taršomoje gatvėje ji išlipa iš taksi. Ji slepiasi po tamsiais akiniais, su žvilgančiu rudu peruku ir stipriai užveržtu lietpalčio diržu. Kai ji įsėlina į kino teatrą, ją iš arti seka kamera. O ji nusiperka vieną bilietą, įžengia į užtemusį kino teatrą ir užsiima vietą antroje eilėje. Kadangi ji yra geroji Princesė, kiti mecenatai žvilgteri į ją, bet jos neatpažįsta; gal nors ir graži ji, bet eilinė, jiems nepažįstama moteris. Nusiėmusi tamsius akinius, ji per vieną kitą sekundę įsijaučia. Galva nenatūraliai pakreipta į ekrano, kybančio virš jos, kampą. Vaikiškai blyksi akys, šiek tiek baimingai pagarbios, žvilgčioja į viršų. Tarsi vandens atspindys filmo šviesos mirguliuoja jos veide. Pasiklydusi stebukle, ji nesuvokia, kad paslaptingas Princas nuseka paskui ją į kino teatrą. Keletą įtemptų minučių kamera kybo ties juo. Jis stovi už nušiurusių aksominių užuolaidų, šone esančiame tarpe. Jo patrauklų veidą gaubia šydas. Veidas atkaklus. Jis vilki tamsų kostiumą be kaklaraiščio, minkštą fetrinę skrybėlę, pakrypusią ant kaktos. Per muzikinį signalą jis greitai atėjęs pasilenkia ties ja, atsiskyrusia moterimi antroje eilėje. Jis jai sušnabžda ir ji išsigandusi atsigręžia. Jos nuostaba atrodo neapsimestinė, nors ji privalo žinoti scenarijų, bent jau scenarijų iki šios vietos ir šiek tiek toliau. Mano meile! Tai tu. Nė vieno be tavęs nebuvo.

Didžiuliame ekrane mylimųjų veidai sklidini prasmės, atsispindi mirguliuojančioje šviesoje. Jie skelbia prarastą didybės amžių. Turi suvaidinti tą epizodą, lyg sumažėjusį ir mirtingą. Bus suvaidintas tas epizodas. Jis drąsiai griebia ją už sprando, kad ji nusiramintų, kad jis laimėtų ją. Turėtų ją. Kokie stiprūs jo pirštai ir šalti. Kaip keista: vaiskios kaip stiklas jo spindinčios akys buvo arčiau nei kada jas matė anksčiau.

Vis dėlto kitą kartą ji atsidūsta ir kilsteli savo veidą, kad paslaptingasis Princas jį pabučiuotų.

Vonia

Ankstyvojoje vaikystėje iškyla užgimęs aktorius, nes ankstyvojoje vaikystėje pasaulis pirmiausia suvokiamas tarsi Paslaptis. Visos aktorystės ištako.s Paslapties akivaizdoje yra improvizacija.

T. Navarro

Vaidybos paradoksas

– Matai? Šis vyras yra tavo tėtis.

Buvo Normos Džyn šeštasis gimtadienis, pirmoji 1932 metų birželio diena. Tai buvo magiškas rytas Venecijos paplūdimyje, Kalifornijoje. Akinantis, atimantis kvapą blyškus ir žavus. Vėjas nuo Ramiojo vandenyno buvo gaivus ir vėsus, dygus, vos kvepiantis sūriais puvėsiais bei paplūdimio lūženomis. Rodos, su tuo vėju gimusi atėjo motina. Sulysusio veido motina su sultingomis raudonomis lūpomis ir pieštuku nubrėžtais antakiais. Ji atvyko pasiimti Normą Džyn, kur ji su seneliais gyveno skylėtuose smėlio spalvos tinkuoto pastato senuose griuvėsiuose, Venecijos bulvare.

– Norma Džyn, ateik!

Ir Norma Džyn bėgo, bėgo pas mamą! Jos trumpa ir stora mažytė rankutė pagavo mamos liauną ranką, tas juodos tinklinės pirštinės pojūtis buvo jai neįprastas ir nuostabus. Senelės rankos buvo nutrintos, tai senos moters rankos. Senelės kvapas buvo senos moters kvapas, tačiau mamos kvapas buvo toks mielas, kad tave svaigino kaip aitraus saldintos citrinos skonis.

– Norma Džyn, mano mieloji, ateik.

Mama buvo Gladisė, vaiko tikroji mama. Kada ji pasirinko ja būti? Kada ji buvo pakankamai stipri? Kada leido studijos reikalavimai? Gladisės gyvenimas buvo iš trijų dimensijų, besiribojančių su ketvirtąja dimensija, gyvenimas ne toks lygus kaip Parčesio lenta, kaip kad būna dauguma gyvenimų. Ir senelei Delai susinervinus ir nepritarus, mama triumfuodama išsivedė Normą Džyn į trečio aukšto butą, atsiduodantį svogūnais, šarmo muilu, kojos nykščio tepalu bei senelio pypkės tabaku. Ignoruodamas senesnės moters pasipiktinimą tarsi paklaikęs sklido komiškas radijo balsas: Gladise, kieno automobilį tu šį kartą vairuoji? Pažiūrėk į mane, mergaite! Ar tu įsiaudrinusi dėl narkotikų? Ar tu esi išgėrusi? Kada atgal parveši mano anūkę? Po velnių, palauk manęs, palauk, kol apsiausiu batus, aš taip pat nusileisiu laiptais! Gladise!

Mama šūktelėjoi ramiu, varančiu iš proto soprano balsu:

Que sera, sera…

Kikendamos kaip išdykę vaikai, kuriuos kažkas vijosi, mama ir dukra nuskuodė pro laiptų aikšteles tarsi lėktų žemyn kalnu, uždususios ir nusitvėrusios už rankų, vėl į lauką! Laukan! Į Venecijos bulvarą ir į jaudinantį Gladisės automobilį, niekada nenuspėjamą automobilį, pastatytą ant šaligatvio. Ir šitą šviesų, stulbinantį 1932 metų birželio pirmosios rytą į magiškąjį automobilį, kai Norma Džyn spoksojo į kuprotąjį pamazgų spalvos Našą, kai muilo opera tapo nebejaudinanti, keleivio langas suskilęs tarsi voratinklis, suklijuotas lipnia juosta. Vis dėlto koks nuostabus automobilis ir kokia jauna, susijaudinusi buvo Gladisė. Ji juk retai paliesdavo Normą Džyn, o dabar į keleivio sėdynę kėlė ją abiem rankom, ant kurių mūvėjo tinklines pirštinaites:

– Op, mylimas kūdiki!

Lyg Santa Monikos prieplaukoje keltų ją į Ferario sėdynę, prie vairo, kad ją, sužavėtą, plačiaakę, iškeltų į dangų.

Gladisė stipriai užtrenkė automobilio dureles. Dar patikrino, kad jos būtų užrakintos, nes jautė įsisenijusią baimę, motinos baimę dėl dukters, jog tame begarsiame filme automobilio nuleidžiamosios durys prasivers ir ji dukrą praras. Ji įsiropštė į vairuotojo sėdynę, sėdosi prie vairo tarsi Lindbergas į šv. Luiso dvasios lakūno kabiną. Suburzgė variklis, persijungė pavaros. Ir pakliuvo į eismą. Vargšė senelė Dela, dėmėto veido apkūni moteris su nublukusiu medvilniniu chalatu, užsimovė medvilnines kompresines kojines, apsiavė senos moters batus ir įsiveržė į atvirą pastato prieangį kaip per Mažąją valkatą paklaikęs, komiškai sielvartaujantis Čarlis Čaplinas.

– Palauk! Na, palauk! Išprotėjusi moteriške! Narkomane! Aš tau draudžiu! Aš paskambinsiu policijai!

Bet…, o ne, ji nepalaukė. Vargu ar buvo laiko kvėpuoti!

Ignoruok senelę, brangioji. Ji iš begarsio filmo, o mes tos šnekančios… Tai šios ypatingos dienos motinos meilė. Jausdamasi stipresnė (...na, pagaliau) ir, sutaupiusi keletą dolerių, per vaiko gimtadienį (šeštąjį? jau? O Dieve, kaip tai liūdina…) Gladisė atvyko paimti Normos Džyn, kai ji prisiekė atvykti. Ar lietus lytų, ar saulė šviestų, varge, ar geros sveikatos, kol mirtis mus išskirs. Aš prisiekiu. Net Sant Andreas Folt užgrobimas neįtikintų Gladisės, esančios tokios nuotaikos. Tu esi mano. Tu atrodai kaip aš. Niekas nepavogs tavęs iš manęs, Norma Džyn, taip, kaip mano kitų dukterų.

Norma Džyn negirdėjo, negirdėjo, šių džiūgaujančių ir siaubingų žodžių, ne, juos nupūtė šuorais vėjas.

Tą dieną, tą gimtadienį, Norma Džyn pirmiausia aiškiai atsiminė. Ir Gladisė tą nuostabią dieną prisiminė, kad kartais buvo mama, kuri kartais buvo Gladisė. Liekna, lekianti moteris paukštė su veriančiomis, klaidžiojančiomis akimis save apibūdino kaip turinčią plėšrūnės šypseną ir alkūnes, kurios smeigs tau į šonkaulius, jei prieisi per arti. Ji iškvėpė švytinčius dūmus pro šnerves, vinguriuojančias kaip dramblio iltys, kad neišdrįstum ją vadinti kokiu nors vardu, o labiausiai ne mama ar mamyte. Tie pykdantys meilūs kreipiniai, kuriuos Gladisė seniai uždraudė, ar net žiūrėti į ją per daug įtemptai: Tu nešnairuok į mane! Jokio artumo. Nebent aš pasiruošusi.

Tokiu metu Gladisės sudirgęs nervingas juokas prilygo garsui, kurį ledo kauptukas išgauna, kai įsminga į ledo gabalus. Šią netikėto atradimo dieną Norma Džyn atsimins per savo trisdešimt šešerių metų ir šešiasdešimt trijų dienų gyvenimą. Tai buvo gyvenimas, kurį Gladisė ilgiau išgyveno ir buvo kaip lėlės kūdikis, galintis įsitvirtinti gerai prigludęs didesnėje lėlėje, išmoningai išskaptuotai tuo tikslu. Ar aš norėjau dar kitos laimės? Ne, tik būti su ja. Gal truputėlį apkabinti ir miegoti lovoje su ja, jei ji leistų. A š ją taip mylėjau… Tiesą pasakius, buvo įrodymų, kad Norma Džyn prabuvo su savo mama per savo kitus gimtadienius, bent jau per Normos Džyn pirmąjį gimtadienį, nors Norma Džyn negalėjo atsiminti išskyrus tas momentines nuotraukas: LAIMINGO PIRMOJO GIMTADIENIO, KŪDIKĖLI! NORMA DŽYN! Ranka parašyta vėliavėlė iš laiškų popieriaus, gražiai drapiruota kaip besimaudančios gražuolės kaspinas aplink mirksintį drėgnomis akimis kūdikį su putliu dailiu mėnuliuko veideliu, įdubusiais skruostais, garbanotais tamsiai šviesiais plaukais ir satino kaspinais, nuleistais ant plaukų. Kaip senos svajonės šios momentinės nuotraukos buvo išblukusios ir suglamžytos, matyt, padarytos draugo vyro. Gladisė buvo labai jauna, labai graži, nors ir atrodanti susijaudinusi, su bobo šukuosena, garbanomis, su bitės įgeltomis lūpomis kaip Klara Bau, nutvėrusi savo dvylikos mėnesių kūdikį Normą Džyn, sustingusią jai ant sterblės lyg tu griebtum dūžtantį ir brangų daiktą, su pagarba, jei ne akivaizdžiu malonumu, su nepalenkiamu išdidumu, jei ne meile. Data pakeverzota ant antros pusės nuotraukų buvo 1927 birželio 1. Bet ta proga šešerių Norma Džyn neturėjo daugiau atsiminimų – nei kada ji gimė. Norėjo paklausti Gladisės ar senelės: Kaip tu gimsti, ar tai tu padarai pati… Paklausti savo mamos, gulinčios labdaringoje palatoje Los Andželo grafystės bendrojoje ligoninėje po dvidešimt dviejų valandų nesiliaujančio pragaro (taip Gladisė kalbėjo apie sunkų išmėginimą), ar apie jos išnešiojimą ypatingoje Gladisės sterblėje po širdimi aštuonis mėnesius ir vienuolika dienų. Ji negalėjo atsiminti! Vis dėlto sužavėta spoksojo į šias nuotraukas, kai Gladisei buvo gera nuotaika, norėjosi parodyti jas, suverstas ant bet kokios lovos. Kokia ta lova bebūtų nuomojamoje rezidencijoje, ji niekada neabejojo, kad kūdikis momentinėje nuotraukoje tai ji, nes per visą savo gyvenimą, aš save pažinčiau kitiems pamačius bei įvardijus. Kaip Jėzus Evangelijoje yra matomas ir pats kalba bei yra kitų aprašytas. Aš išmanyčiau savo gyvenimą ir jo vertę kitų akyse, kuo tikėjau, jog galiu pasikliauti, nes negalėjau pasitikėti savuoju gyvenimu.

Gladisė žvelgė į savo dukrą, kurios nematė, na, ištisus mėnesius. Griežtai pasakė: Nebūk tokia nervinga. Nešnairuok lyg tuoj kitą minutę sudaužysiu automobilį, tau prireiks akinių, o tada tau galas. Ir neskersakiuok kaip maža gyvatė, kuriai reikia nusišlapinti. Niekada nemokiau tavęs tokių blogų įpročių. Neketinu sudaužyti šio automobilio, jei dėl to tu nerimauji kaip tavo juokinga senelė. Aš pažadu. Priekaištaudama, bet vis dėlto gundančiai Gladisė metė žvilgsnį į šalia esantį vaiką, nes toks jau buvo Gladisės būdas: ji tave atstūmė, ji tave vėl prisitraukė. Dabar kalbėjo pritildytu kimiu balsu: Pasakyk: Ma-ma tau turi gimtadienio siurprizą. Jis jau laukia.

– S siurprizas?

Vairuodama Gladisė šypsodamasi įtraukė skruostus.

– K-kur mes važiuojame, M mama?

Laimė buvo tokia stipri tarsi sudužęs stiklas Normos Džyn burnoje.

Net šiltu, drėgnu oru Gladisė nešiojo stilingas juodas tinklines pirštines, kad apsaugotų savo jautrią odą. Ji linksmai tvojo abi pirštinaitėmis apmautas rankas į vairą.

– Kur mes vykstame? Paklausyk, lyg tu anksčiau nebūtum buvusi mamos Holivudo rezidencijoje.

Norma Džyn sumišusi nusišypsojo. Bandė pagalvoti. Negi ten yra buvusi? Kilo užuomina, kad Norma Džyn pamiršo kažką svarbaus, jog tai buvo tam tikra išdavystė, nusivylimas. Vis dėlto Gladisė dažnai persikeldavo. Kartais ji informuodavo Delą, o kartais ne. Jos gyvenimas buvo sudėtingas ir paslaptingas. Buvo problemų su šeimininkais ir kartu gyvenusiais nuomininkais; buvo pinigų ir išlaikymo problemų. Ankstesnę žiemą trumpas smarkus žemės drebėjimas Holivudo rajone, kuriame Gladisė gyveno, paliko ją be namų dviem savaitėms. Ji buvo priversta gyventi su draugais visiškai be jokio ryšio su Dela. Tačiau Gladisė visada gyveno Holivude arba vakarų Holivude. To reikalavo jos darbas studijoje. Kadangi ji ten buvo darbuotoja pagal kontraktą (studija buvo didžiausia kino filmų gamintoja Holivude, taip pat ir pasaulyje, ir daugiau gyrėsi žvaigždžių kontraktu negu buvo žvaigždžių žvaigždyne), jos gyvenimas jai nepriklausė. Taip kaip katalikų vienuolės yra Kristaus nuotakos. Gladisė daugiausia turėjo apgyvendinti savo dukrą su savo senele už penkis dolerius per savaitę, plius kitos išlaidos, nes Norma Džyn buvo tik dvylikos dienų kūdikis. Tai buvo velnioniškai sunkus gyvenimas, jis buvo varginantis, liūdnas. Bet kokį kitą ji turėjo pasirinkimą, dirbdama tokias ilgas valandas studijoje kartais dvi pamainas iškvietus viršininkui. Kaip ji galėjo pasirūpinti ir užsikrauti sau naštą – mažą vaiką? O kad niekas manęs neteistų. Nebent jis būtų atsidūręs mano vietoje. Arba ji. Taip, ji!

Gladisė kalbėjo su paslaptinga aistra. Gal ji kovojo su savo pačios mama Dela? Kai jos ginčydavosi, Dela kalbėdavo apie Gladisę kaip apie karštakošę, o gal narkomanę. O Gladisė protestuodavo, jog tai visiškas melas, apkalbinėjimas. Na, ji niekad nepauostė rūkomos marihuanos, o ką jau bekalbėti apie savo pačios rūkymą. Ir ji griežtai nelietė opijaus. Niekada! Dela girdėjo daug pašėlusių ir nepagrįstų pasakojimų apie žmones iš kino filmų. Tiesa, kartais Gladisė susijaudindavo. Ugnis dega manyje! Gražu. Teisybė, kartais ji jautriai reaguodavo į liūdesį, į nusiminimą, į dugną. Kaip mano siela yra išsilydęs švinas, išvarvėjusi ir sukietėjusi. Vis dėlto Gladisė buvo gerai atrodanti jauna moteris, turėjo daug draugų. Vyrų draugų, kurie sunkino jos emocinį gyvenimą. Jei vaikinai paliktų mane vieną, būtų gerai. Bet to nebuvo, tad Gladisė reguliariai turėjo vartoti vaistus. Vaistus pagal receptą arba vaistus, kuriais aprūpindavo draugai. Reikia pripažinti, ji gyveno vartodama Bayer aspiriną ir nuo jo išsivystė didelė priklausomybė; ji ištirpdydavo juos juodoje kavoje tarsi mažyčius cukraus kubelius: Nejaučiu jokio skonio!

Šį rytą Norma Džyn iš karto pamatė, kad Gladisė buvo pakilios nuotaikos: išsiblaškiusi, ugninga, juokinga, nenuspėjama tarsi liepsna, virpanti neramiame ore. Jos vaško blyškumo oda skleidė karščio bangas kaip šaligatvis vasaros saulėje, kaip jos akys, koketuojančios, nepriklausomos ir laimingos, išsiplėtusios! Aš mylėjau šias akis. Negalėjau pakęsti jų. Į šiaurę nuo bulvaro išsiblaškiusi Gladisė vairavo greitai. Būti su Gladise automobilyje tai tas pats, kaip karnavale būti elektriniame automobiliuke. Tu tvirtai laikeisi. Jos važiavo krašto giluma toliau nuo Venecijos paplūdimio ir vandenyno. Į šiaurę nuo Bulvaro į La Sinegą, o galiausiai į Saulėlydžio bulvarą, kurį Norma Džyn atpažino iš kitų pasivažinėjimų su savo mama. Kaip lėkdamas barškėjo kuprotasis Nešas, kai Gladisė baksnojo nenustygstančią pėdą į greičio pedalą. Jos tarškėjo pro tramvajaus bėgius, paskutinę sekundę stabdė esant raudonai šviesai, todėl Normos Džyn net dantys tarškėjo, kai ji nervingai kikeno. Kartais Gladisės automobilį sumėtydavo viduryje sankryžos tarsi kino filme su pypsinčiais signalais, riksmais ir kumščiais, kuriais mosavo kiti vairuotojai. Nebent tie vairuotojai buvo vyrai, vieni savo automobiliuose, kai signalai buvo bičiuliški. Gladisė daugiau nei kartą ignoravo eismo pareigūno švilpuką ir išsisuko. Matai, aš nieko nepadariau! Manęs neįbaugins chuliganai.

Dela pokštaudama ir pykdama mėgo skųstis, kad Gladisė prarado vairuotojo pažymėjimą, o tai reiškė: O ką? Ji prarado jį kaip žmonės praranda daiktus? Padėjo ne į savo vietą. O gal vienas iš policininkų, kai nebuvo Normos Džyn, paėmė jį iš jos, kad ją nubaustų.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode